Našlys beprotiškai

Jis atsibunda girdėdamas šnabždesius, nesuprasdamas kaip čia atsidūrė. Per medinius langus švilpia kaitra, laumžirgiai seilėjasi palangių pakraščiuose ir kažkaip keistai juda. Iš dangaus pasigirsta atpažįstama melodija, prikeldama jo amžinai snaudžiančią nuostabą – kažkas užsikorė į debesis patampyti elektrinės gitaros stygas. Vaikystėje jis girdėdavo tėvą,  garaže atliekantį Guns N` Roses repertuarą, su pasigėrėjimu slankiodavo aplink garažo sienas, bet tėvas taip niekada ir neįsileisdavo sūnaus vidun. Jis belsdavo savo mažais, iki baltumos suspaustais kumščiais į garažo duris ir graudžiai žiūrėdamas į ten atsikišusią vinį ir stengdavosi perrėkti muziką: „Įleisk, prašau, tėti, įleisk!!! “ Ir štai mažo sūnaus pyktis, o gal pavydas, išaugo į didelio žmogaus apmaudą ir paauglystėje jis su draugais „apiplėšė“ tėvo garažą be jokių abejonių ir ilgų dvejojimų. Visi buvo gana įkaušę, linksmi ir maištingi, kad įstengtų nugalėti kadaise kirbėjusią baimę įžengti į garažo vidų. Kol tėvas miegojo namuose, nuskandinęs savo begėdišką gyvenimo tuštumą dideliame degtinės butelyje, besiformuojančių raumenų ir ilgų galūnių armija išlupo garažo duris ir tamsoje sudaužė viską, kas ten buvo vadinama muzikos instrumentais. Sūnus griebėsi gitaros. Didelis BUUUM ir dar didesnis BAAAM nugarmėjo kažkur į orą, stygos nutrūko ir susigarbanojo į koketiškas garbanas. Dar vienas smūgis ir gitaros grifas galutinai atskilo nuo nualinto gitaros kūno. Iš instrumento nieko nebeliko, o sūnus grifą parsinešė namo ir įstatė miegančiam tėvui į klyną. Ištarė tik du žodžius: „Dabar grok“.
  Dabar jis atsibudo čia, girdėdamas tą pačią seną melodiją. Tylomis pagrūmojo tuo pačiu, iki baltumo suspaustu kumščiu į debesis nelyginant į senas garažo duris. Jam jau buvo trisdešimt ketveri ir jį visi vadino Džo, nors tėvai pakrikštijo Tomo vardu. Džo priminė tą „tikrąjį“ Džo Tribijanį iš legendinio „Draugų“ serialo ir mums visada būdavo linksma glausti Tomą prie savo specifinio humoro širdžių. Kai mes būdavom dviese, aš vienintelė jį vadindavau Tomu, o jam, regis, tai patikdavo.
  Manęs jau seniai nebuvo, kuomet jis atsibudo čia. Kvepėjo drėgme, užuodžiau tą kvapą, susisukusi į didelį nematomą burbulą. Tomas, pagrūmojęs kumščiu, prigulė atgal į savo guolį ir ant pagalvės rado raštelį, rašytą, regis, drebančiomis rankomis: „Džo, įdėk grūdą į mano smegenis. Džo, pasėk grūdą mano smegenyse. Džo, kodėl tu kraujuoji? Pasižiūrėk, tu kraujuoji!!! “ Tomas atsikėlė visu kūnu ir iš nosies pasipylė raudonas, labai tirštas kraujas. Kažkokia nebūtis pasidingojo jam svaigstančioje galvoje, jokios struktūros nebeliko, gyvenimo nebeliko. Jis atsistojęs suplėšė raštelį ir susikišo į nosį, kad sustabdytų kraują. Tomai, pasėk grūdą mano galvoje. Išgelbėk mane. Kodėl žmonės renkasi juodus skėčius? Atsakyk man. Kaip nors atsakyk. Tomas pradėjo blaškytis, nes aš jam šnabždėjau į ausį tuos keistus klausimus, kurių taip ir nebespėjau paklausti. Šnabždėjau keistus prašymus, kurių nebespėjau išreikšti. Džo!!! Tu ne vienas čia. Atsiprašau, bet tu ne vienas.
  Tomas kiek apgirtęs slampinėjo po kambarį. Prisiminimai pradėjo grįžti į savas vietas, akimis užkliudė gitarą ir paglostė jos grifą. Viskas buvo taip sujaukta, kambaryje mėtėsi šienas, nuorūkos ir padriki lapai. Aš žvilgtelėjau į juos ir skaičiau turinį. Dainos, paskubomis užrašytos bylojo neabejotiną jo talentą pykti ant popieriaus. Visai kaip ir jo tėvas kadaise mokėjo. Tomai, Džo, ar kas tu bebūtum, kodėl tu toks piktas? Paklausyk, tavo vaikas verkia. Jis verkė visą naktį.
    Tomas jau mėnesį gyveno senoje senelio sodyboje, aplink ramu ir neapsakomai gražu: miškai, plynės, tolumoje boluojantis ežeras. Lyg per miglą. Lyg per karščio miglą matomas ežeras. Aš ten dažnai nueidavau žvejoti. Netrukus atslinkdavo ir Tomas, rankose laikydamas seną radijo grotuvą, kaip šiandien atsimenu sukrypusią jo anteną. Įjungdavo tą stotį, dėl kurios, esu tikra, taip gerai kibdavo žuvys. Stotis transliuodavo pavargusio bliuzo garsus, o aš išdidžiai kabindavau kirmėles ant aprūdijusio kabliuko ir traukdavau šlapias žuvis iš jų namų.
  – Tomai, aš nėščia. Turėsiu tavo vaiką. – Prisipažinau kadaise meškeriodama. Tomui iš rankų iškrito tas senas grotuvas, kad jį kur galas. Turbūt galutinai sugedo, pasidarė tylu. Kelias minutes Tomas žiūrėjo į žuvų pilną kibirą ir pagaliau prašneko:
  – Bet tai juk nuostabu, Emilija... Tu turėsi labai gražų vaiką. Ir aš turėsiu! Mes juk niekada... mes niekada, niekada...
    Meškerė tada pasidarė tokia lengva, žuvys nustojo kibusios. Aš su jomis nebesusikalbu, maniau. Nebėra bliuzo.
  – Tomai, aš bijau. Padėk man. –
  – Baimę uždengs meilė, Emilija.
 
  Tomas nusileido į apačią. Mūsų sūnus verkė visą naktį, nes jo neįleido į šienu apkrautą ir muzikiniu talentu persmelktą kambarį. Jei tik aš būčiau čia, viską pakeisčiau. Dabar tik galiu iš palubių tyliai šnabždėti Tomui ir varyti jį iš proto. Gal sielvartas greičiau išnyks? Džo, kodėl žmonės renkasi juodus skėčius? Iš viršaus jų matyti tiek daug. Atsakyk man. Nuramink mūsų vaiką ir atsakyk man, kodėl? Pasaulis pripildytas juodų skėčių. Aš atsitemsiu saulę ir numesiu ją ant žemės. Užsidegs širdys ir juodi skėčiai.
  Džo, kodėl Nabokovas nekentė Manno? Kodėl tas užburtas kalnas jam pasirodė nieko vertas? Ten juk taip gera. Aš ten nuolat vaikštinėju ir semiuosi stiprybės mėnesiais. Susitiksim ten, tik tu nebijok dabar gyventi. Baimę uždengia meilė, baimę uždengia meilė, baimę uždengia...
  Tomas pasiėmė verkiantį vaiką ant rankų ir dar labiau jį išgąsdino tuo rašteliu, sukištu į nosį. Nusinešė berniuką į slėpiningąjį kambarį ir pasisodino ant šieno kupetos. Vaikas nustojo verkti.
  – Sūnau, aš girdžiu tavo mamą... Ji klausinėja apie juodus skėčius. Kodėl žmonės renkasi juodus skėčius? – Tomas pravirko. Vaikas žiūrinėjo kambarį išplėstomis ir laimingomis akimis. Nubėgo prie tėvo gitaros ir perbraukė jos stygas pirščiukais.
    - Tėti, pasakyk jai, kad juoda spalva šaukiasi saulės.