Rašyk
Eilės (74682)
Fantastika (2215)
Esė (1505)
Proza (10560)
Vaikams (2526)
Slam (50)
English (1140)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 33 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Nuogos rankos, nugara, sėdmenys, kojos. Nematė tik kaklo, kurį dengė juodi plaukai. O taip norėjo dar kartą išvysti tą nuostabų linkį, perbėgti pirštais pašiurpusia sprando oda. Dar labiau troško pažvelgti jai į veidą, į žydras akis, išgirsti, kaip tos alkanos lūpos taria jo vardą. Su troškuliu, ilgesiu, geidulingai. Bet puikiai suvokė, kad vos tik tai nutiks, jis praras kontrolę ir nebepajėgs pasipriešinti. Atsiduos beprotybei ir vidurius draskančiai aistrai.

Nusisuko, pasilenkė delnais remdamasis į kelius ir keletą kartų iškvėpė. Kai atsigręžė ji stovėjo lygiai taip pat ramiai. Laukdama.
– Klaupkis, – balsas švokštė nuo įtampos ir buvo vargiai girdimas, todėl teko pakartoti, – Klaupkis.

Ji nejudėjo. Erzino jį. Kaip visada.
– Klaupkis, Ovidija.

Ištiesė ranką ketindamas paliesti petį, tačiau tuojau pat atitraukė, nė nepalietęs. Net ir per atstumą juto pulsuojančią, deginančią ugnį.
– Viešpatie, moterie, klaupkis, maldauk atleidimo, melsk pasigailėjimo, – jo paties balsas beveik maldavo, tačiau nesulaukiant reakcijos iš vidaus ėmė veržtis sunkiai tramdomas pyktis, – Klaupkis, klaupkis, klaupkis!!! Maldauk, kad tau atleistų! Atgailauk, prašyk, melsk, negi nežinai, kad to Jis neatleidžia?!

Rankoje pajuto pažįstamą, tobulai prie delno tinkantį rimbo kotą.
– Neversk manęs tave parklupdyti. Tavo nuodėmė per didelė. Turi prašyti atleidimo. Melsk atleidimo! Ovidija, klaupkis ir melskis!

Į kraują plūstelėjo įniršis ir jis neištvėrė, kirto per baltą nugarą veik nevaldydamas savo jėgos.

Tą pačią akimirką ausyse išsiliejo klyksmo banga ir prieš akis blykstelėjo ašarų užlietos žalios akys.
Ne tos akys, kurias tikėjosi pamatyti.

– Gertrūda?


Tas pats sapnas kartojosi kasnakt, nuo to vakaro, kai sužinojo apie Vlado mirtį.



***


– Nagi, žmonės, negi manot, kad mirtimi viskas taip ir pasibaigia? – juodvarnio sparnais prie veido plazdantys plaukai, atspindintys laužo šviesą, energingai atkartojo kiekvieną moters rankų mostą.
– Taip, Ovidija, mirtis yra pabaiga, – kaip visada rimtas Vlado balsas.
– Baik, tu kaip amžinai su savo moralizavimu, – įsikišo ir Lionginas.
– O tu bijai pripažinti, kad laikas šioje žemėje yra viskas, ką gavom.
– Nieko aš nebijau.
– Bijai.
– Nebijau. Paprasčiausiai nefantazuoju, o gyvenu realybėje.
– Nefantazuoji? – nusikvatojo Raigardas, – Juk vakar pasakojai, kad fantazavai apie Ovidiją, besimaudančią nuogą mėnesienoje.
– Na na, vyručiai, nenukrypkime nuo temos, – mergina net pašoko, apimta užsidegimo, bijodama pamesti jai rūpimą temą, – Be to Lioniui nereikia ir fantazuoti. Jei jūs nebūtumėt tokie nuobodos, galėjote vakar eiti kartu.
– Ei ei, tai mes kažką rimto praleidom? – pasigavo šviežieną Raigardas.
– Ne, baikit, visai nusivažiavom. Aš šiandien pasiryžusi iškilmingai prisiekti.
– Tau, laume, galiu prisiekti ką tik paprašysi, – vėl meilikavo Raigardas, priversdamas kvatotis vyrukus, nes visiems prieš akis iškilo paskutinis Ovidijos ir šio drąsuolio ginčas dėl profesoriaus Germalausko kursinio temos – tada Raigardas taip ir nenusileido draugei, kuri beveik maldavo keistis užduotimis.

Tik vienas Domas sėdėjo susimąstęs ir nesikišo į pokalbį. Sekiojo akimis kitoje laužo pusėje plevenančią grupiokės figūrą ir kaskart, vyrukams mestelėjus kažką vulgaraus, sugrieždavo dantimis.
– Gerai, kadangi jūs, kelmai man nepadedat, tai pirmos atėjusios į galvą eilutės bus mūsų šios nakties iškilminga priesaika, šlovinanti egzistencijos tęstinumą ir mirties menkumą! Nejuokinkit prašau, noriu kad gražiai skambėtų, – mėgino sutramdyti šypseną pabėgėlę, – Pasiruoškite išklausyti ir įsidėmėti. Dėmesio, tylos. Hm hm:

Manęs dar nebuvo –
Alyvos žydėjo – –
Manęs nebebus jau –
Jos vėliai žydės –
Ir kris jų lapeliai
Nuo saulės ir vėjo,
Kaip smėlio saujelės,
Ant mano širdies –

– Baik, Ovidija, tokia saldybė...
– Jei nepatinka, Lionginai, gali pasiūlyti savo variantą, – merginos balse girgžtelėjo vos juntama nepasitenkinimo smiltelė ir visi vaikinai tuojau pat tai pajuto.
– Gerai, gerai, laume tu mūsų, imam Salomėjos žodžius, – nedelsiant užglostė visus nelygumus Raigardas.
– Tada visi pakeliam taures ir pasižadam, kad taip palydėsim išeinančius iš mūsų ir taip palaikysime liekančius greta. Tai bus mūsų stiprybės himnas! – metalinis puodelis su raudono vyno likučiais iškilo aukštyn, o paskui jį šoktelėjo ir nugerti, drungno putojančio alaus buteliai.



***


... Manęs nebebus jau –
Jos vėliai žydės –
Ir kris jų lapeliai...

– Jis neprisiekė.
– Domai? – Jūratė liovėsi šnabždėjusi ir atsigręžė į maldą nutraukusį balsą.
– Jis tąnakt neprisiekė su mumis. Manė, kad tai kvaila.
– Domai..., jau maniau, kad nebeatvažiuosi, – vyras matė, kaip suvirpėjo jos lūpa ir manė, kad moteris tuojau pravirks, tačiau ji susivaldė.

Tie patys šokoladiniai plaukai, krentantys sunkiomis sruogomis. Dabar kiek trumpesni, nei kadaise, tačiau tokie pat žvilgantys, šilkiniai, lygiai taip pat viliojantys. Tokios pačios geidulingos rudo aksomo akys ir išraiškingos lūpos. Kai ji apkabino Domo liemenį, papilvėje sukirbėjo geismas – niekinga ir apgailėtina šitaip nesivaldyti, stovint prie geriausio draugo kapo jo laidotuvių dieną. Tačiau jis nesusivaldė ir panardino veidą į tas vilnijančias sruogas. Labai trumpai akimirkai. Jūratė nė nepastebėjo. Galų gale gyvenime jis dar ne tokių nuodėmių buvo pridaręs – šią taip pat kaip nors išpirks. Tik vėliau – ne dabar.
– Tiesiog prisiminiau tą istoriją apie Ovidijos priesaiką ir kaip jūs visi keturi stovėjote prie jos. Pameni, kaip lijo? Negalėjau patikėti, kad ją nuleis į tą klaikią balą duobės dugne, – Jūratė suvirpėjo, delnu prisidengė burną, tačiau emocijos neišsiveržė, – Kaip dabar matau jus visus keturis. Tiesūs, lyg statulos. Lietus varva per veidus. Tyška nuo Raigardo plikės. Ir balsai, tokie tvirti, keistai ryžtingi, aidintys. Man atrodo, tas vaizdas yra viskas, ką pamenu iš tos baisios dienos. Gal todėl, kad būtent toji scena taip tobulai atspindėjo Ovidiją.

Domas nieko neatsakė, tik guodžiamai perbraukė moteriai per nugarą. Norėjo, kad ji liautųsi kalbėjusi apie tai.
– Dabar mudu abu našliai, Jūrate. Kas būtų pagalvojęs.
– Na, nežinau, ar aš turiu teisę taip vadintis. Mes juk buvom išsiskyrę.
– Aš vis dar nesuprantu, kas Vladui buvo užplaukę, kad jis taip sukvailiojo. Jis buvo taip tave įsimylėjęs...
– Pasirodo, jog tas jausmas nebuvo toks tvarus. Nors žinai, po Ovidijos mirties tiek daug visko buvo. Aš ir pati pasikeičiau.

Jiedu pastovėjo dar keletą akimirkų prie ką tik supilto kapo. Domas globėjiškai prilaikė Jūratę, apglėbęs per jos trapius mažus petukus. Moters pakaušis vos siekė jo petį, todėl ji beveik visa paskendo po jo sergstinčia ranka. Dabar tai buvo nuoširdus draugiškas palaikymas. Vyras nurijo visas geidulingas mintis, nes kylantys prisiminimai, paskui save ėmė temti ir Ovidijos veidą, balsą, judesius – nesiliaujančio pastarųjų kelių metų skausmo šaltinį.

Ceremonija buvo labai oficiali. Prisirinko gausybė kolegų, mokslo draugų, profesorių, įvairiausių srities žinovų, psichiatrų bei psichoterapeutų – visi norėjo išreikšti pagarbą vienam gerbiamiausių šios srities specialistų. Lyg tamsus vanduo minia nuplukdė karstą iki paruošto kapo, lėtai bangavo, kol buvo užmestas paskutinis grumstas, o po to tamsių kostiumų vilnys nuslūgo, susigėrė kažkur į antkapių properšas, kapinių takelių žvirgždą palikdama tik juos du.
– Klausyk, Jūrate, nemačiau Liongino su Raigardu. Nežinai, kur jie?
– Aš tai žinau, bet tu atrodo visiškai atitrūkęs.
– Apie ką tu?
– Varge, Domai, Raigardas jau daugiau kaip metai pasitraukė iš psichiatrijos.
– Kaip pasitraukė? Susirgo? Kas?
– Ne, ne tai. Jam buvo pateiktas ieškinys, kad tvirkino nepilnametę pacientę. Teismo taip ir nebuvo, nes jie susitarė – nukentėjusioji sutiko su taikos sutartimi, kuria jis pasižadėjo niekada nebepraktikuoti, įskaitant dėstymą.
– Negaliu suprasti. Kas galėjo patikėti, kad Raigardas taip būtų galėjęs padaryti?
– Oi, daug kas patikėjo. Nematei, kaip su juo elgėsi dauguma kolegų ir vadinamųjų draugų. Kaip su kokiu raupsuotoju. Nenuostabu, kad po visų apkalbų jis nenorėjo šiandien visiems jiems rodytis. Bet jis čia buvo. Stovėjo ten, po topoliais.

Domas atsigręžė į ištįsusių medžių siluetus, tačiau nurodytoje vietoje jau nieko nebebuvo.
– Maitvanagiai.
– Taip, tu gi žinai, koks jo charakteris – daug kam perbėgo skersai kelią ir ne kartą rėžė nemalonią tiesą į akis. Ne vienas „draugas“ pasimėgavo jo nelaime.
– Bet kodėl jis sutiko su tokiomis sąlygomis? Negaliu suprasti, kažkokia nesąmonė.
– Nežinau smulkmenų, bet matyt jie kažką prieš jį turėjo.
– Bet per mažai, kad eitų į teismą.
– Bet pakankamai, kad Raigardas pasirašytų tą nelemtą dokumentą.

Domas kratė galvą, negalėdamas patikėti.
– O Lionginas? Kur jis?
– Su juo dar blogiau – užsėdo ant adatos.
– Tu gal tyčiojiesi iš manęs?
– Tikrai, Domai, savo vyro laidotuvių dieną, man ypatingai norisi iš tavęs pasišaipyti.
– Atleisk, Jūrate, nenorėjau. Tiesiog visko tiek daug ir viskas taip nerealu. Stačiai galvoj netelpa.
– Taigi, o dar buvo kalbų, jog jį į tai įtraukė viena jo pacienčių.
– Gal dar patikėčiau, kad persitempė, su jo užmačiomis ir siekiais – nė vienas nebūtų ilgai ištempęs, bet kad kažkokia moteris – tuo patikėt negaliu.
– Aš taip pat nelabai tikiu, bet realybė bado akis.

Mėgino suvokti viską, ką išgirdo per kelias trumpas minutes, bet paprastas faktas, kuriuo užbaigė kalbą Jūratė jį dar labiau sukrėtė:
– Po Ovidijos ėmė kristi vienas po kito: Lionginas, Raigardas, dabar štai ir Vlado nebėra... Tu vienas likai.
2014-01-28 13:36
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-12 21:37
Lengvai
ojoj, paspaudžiau 3 netyčia, tikiuosi, autorė nesupyks ;]
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-12 21:37
Lengvai
Good, man patinka, istorija įgauna pagreitį ir kotekstą. Studijų laikų draugai, mirštantys ar šiaip patraukiami kažkam (nagi nagi nagi?) iš kelio. Įdomu, tikrai.

Raiška galėtų būti geresnė, kiek išmuša atskirų epizodų jungimas tarpusavyje. Pavyzdžiui, po to, kai parašai apie Vlado mirtį, skaitytojas (tobiš aš) tikisi, kad kitas epizodas - Vlado mirtis, laidotuvės ir panašiai. O ten dar rakursas į praeitį. Išeina taip, kad šioj daly turim dvi įžangas. Ir jos abi įdomios. Bet dviejų įžangų nereikia, arba kažkaip kitaip. Gal apie Vlado mirtį reikėtų pranešti po antros įžangos?

Kiek neaišku, kodėl Domą traukia visos moterys? Jis juk turį kažkokią meilužę ar panašiai (ta, iš automobilio, beje, kur ji ir kodėl jos iki šiol near scenoje???), tad neturėtų kaip išalkęs patinas galvoti ir apie Gertrūdą ir apie mirusio draugo buvusią žmoną...

4
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-29 20:28
Mylista sutinka su viskuo
Ankstesniuose skyriuose autorė paliko atvirą intrigą : kodėl Gertrūda lankosi pas Domą, ir ką reiškia Gertrūdos susirašinėjimas su Karina? Šitame skyriuje skaitytojas tikėjosi atsakymo į tą intrigą, ar bent užuominos, koks galėtų būti atsakymas. Iš šito skyriaus neaišku, ar tai, kas čia parašyta ir yra ta užuomina, ar čia atidaromos naujos temos?

Gali būti, kad skaityojas nesupranta tų užuominų, ir jos susidėlios į vieną logišką atsakymą, ir tada šleptelsiu sau per kaktą - akivaizdu! Nekantriai laukiu. Kuo toliau nusikelia intrigos vystymas ir paaiškėjimas, tuo aukštesni lūkesčiai.

*****

Paprastai istorijos pasakojimą galima suskirstyti į tris dalis:
1. Pradžioje nusakomi personažai, jų savybės ir aplinkybės.
(Pvz. Pelenė yra auksinės širdies našlaitė, neteisingai skriaudžiama piktos pamotės).

2. Tada personažai veikia, susiduria su pasauliu ir priešininkais, sprendžia savo problemą.
(Pvz. Pelenė sijoja lešius iš pelenų, važiuoja į balių, apsuka galvą princui, princas pagal batelį ją suranda).

3. Pabaigoje nusakoma, kokie yra personažai ir jų aplinkybės po viso to vyksmo.
(Pvz. Pelenė išteka už princo ir ilgai ir laimingai gyvena, pamotė su dukrom nubaudžiamos).

Šita istorija, atrodo, ir vėl sugrįžta į pirmą punktą, vėl nori apibūdinti personažus. Koks pasakojamo sapno tikslas? Atrodo, kad tuo norima parodyti, koks yra Domas. Koks laidotuvių scenos tikslas? Vėl parodyti, kokia yra Domo priešistorė.

Dabar būtų pats laikas pagrindiniams personažams (tikiuosi, kad tai Domas ir Gertrūda) gyventi, sutarti, konfliktuoti, primeluoti, atrasti kūdikį lopšyje prie durų, važiuoti kartu į Nidą susitikti su slaptu latvių žvalgybos agentu, jodinėti ant arklių ir šaudyti indėnus, ... žodžiu, kažką veikti, kas veda istoriją pirmyn, kas sąlygos permainą jų charakteriuose ir gyvenimo aplinkybėse.

*****

O pats gabaliukas tvarkingai, įskaitomai parašytas. Beje, autorė mėgsta aplinkos aprašymus, ankstesniuose skyriuose jais net piktnaudžiauja. Šičia, ir scenoje prie laužo, ir scenoje kapinėse kaip tik būtų nepakenkę truputis aplinkos apibūdinimo. Tai būtų padėję susigaudyti skaitytojui, kur jis yra. Gal būt, taip būtų buvę galima užduoti nuotaiką.

Dialogai labai neblogi. Sapnas man irgi patiko.

Bendras įspūdis : 4.

Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-29 17:10
Skaitau nuo pirmos dalies. Taip, dalimis dedamų kūrinių bėda ta, kad pasimiršta vardai, detalės ir t.t. Ir dabar turėjau permesti anas dalis, kad atsirinkčiau, kas kaip. Net negalėčiau pasakyti, ar man patinka tai, ką skaitau, ar nelabai, bet man tikrai įdomu, kur autorė nuves veikėjus, ar veikėjai ją, ir vis laukiu naujos dalies, taigi, sudominote.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-29 16:43
pikta kaip širšė
Vienintelis džiuginantis dalykas:
"Kol kas labai sunku pasakyti, jau ne vieną kartą neatspėjau kūrinio posūkių".
Dėl viso kito reikės pasukti galvą.
Taip norisi parašyti kažką gero, pagriebiančio. Ech...
Ačiū, kad skaitot ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-29 15:41
po šviesom 15
Aha, sapnas "užkabina" - pirmiausia todėl, kad tikroviškas (kas iš mūsų nėra patyręs panašių "transformacijų", kai vienas (žmogus) pavirsta į kitą). Toliau autorė truputį klaidžioja. Nežinau, gal reikėjo atidžiau skaityti, bet man viskas susimaišė. Ovidija, Domas, Jūratė, ir dar kas ten. Kas mirė, kas ne, kas ką mylėjo, viskas painoka ir taip, o dar kai aš tokia skaitytoja, kuri linkusi greitai vardus užmiršti... Pala pala, o kuo jie svarbūs mūsų pasakojimui, ta, kuri anksti liko našle ir tas, kuris ant adatos užsėdo? Tik kaip iliustracijos ar kažkas svarbesnio? Jeigu svarbesnio, gal būtų prasminga juos prisiminimą (kiek supratau, dabar yra būtent taip), o jeigu iliustracija, kam jos tiek daug?
Nemanau, kad buvo verta sureikšminti tuos prisiminimus, juo labiau kad pagrindinė veikėja - visgi Gertrūda, o ne Domas ir jo aplinka. Jo paveikslą, mano galva, daug geriau atskleistų lakoniškas papasakojimas tinkamoje vietoje, gal per nukydusias mintis, gal žiūrint į nuotraukas ar kad ir tokia pačia forma, tik skiriant tam mažiau teksto, be visų tų poetinių ekskursų...
Vis norisi "patempti" autorę į tą pusę, kad rašymas taptų... net nežinau, kaip pasakyti, gal konstruktyvesnis? Kol kas labai sunku pasakyti, jau ne vieną kartą neatspėjau kūrinio posūkių, sakau, ką matau iš šitos dalies, bet juk kitas gabaliukas laisvai galėtų ją reabilituoti.


Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-28 18:12
Upė Piliakalnytė
stipriausia pradžia- sapnas, jis privertė perskaityti iki galo 
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą