Parklupdyti. Praradimai

Nuogos rankos, nugara, sėdmenys, kojos. Nematė tik kaklo, kurį dengė juodi plaukai. O taip norėjo dar kartą išvysti tą nuostabų linkį, perbėgti pirštais pašiurpusia sprando oda. Dar labiau troško pažvelgti jai į veidą, į žydras akis, išgirsti, kaip tos alkanos lūpos taria jo vardą. Su troškuliu, ilgesiu, geidulingai. Bet puikiai suvokė, kad vos tik tai nutiks, jis praras kontrolę ir nebepajėgs pasipriešinti. Atsiduos beprotybei ir vidurius draskančiai aistrai.

Nusisuko, pasilenkė delnais remdamasis į kelius ir keletą kartų iškvėpė. Kai atsigręžė ji stovėjo lygiai taip pat ramiai. Laukdama.
– Klaupkis, – balsas švokštė nuo įtampos ir buvo vargiai girdimas, todėl teko pakartoti, – Klaupkis.

Ji nejudėjo. Erzino jį. Kaip visada.
– Klaupkis, Ovidija.

Ištiesė ranką ketindamas paliesti petį, tačiau tuojau pat atitraukė, nė nepalietęs. Net ir per atstumą juto pulsuojančią, deginančią ugnį.
– Viešpatie, moterie, klaupkis, maldauk atleidimo, melsk pasigailėjimo, – jo paties balsas beveik maldavo, tačiau nesulaukiant reakcijos iš vidaus ėmė veržtis sunkiai tramdomas pyktis, – Klaupkis, klaupkis, klaupkis!!! Maldauk, kad tau atleistų! Atgailauk, prašyk, melsk, negi nežinai, kad to Jis neatleidžia?!

Rankoje pajuto pažįstamą, tobulai prie delno tinkantį rimbo kotą.
– Neversk manęs tave parklupdyti. Tavo nuodėmė per didelė. Turi prašyti atleidimo. Melsk atleidimo! Ovidija, klaupkis ir melskis!

Į kraują plūstelėjo įniršis ir jis neištvėrė, kirto per baltą nugarą veik nevaldydamas savo jėgos.

Tą pačią akimirką ausyse išsiliejo klyksmo banga ir prieš akis blykstelėjo ašarų užlietos žalios akys.
Ne tos akys, kurias tikėjosi pamatyti.

– Gertrūda?


Tas pats sapnas kartojosi kasnakt, nuo to vakaro, kai sužinojo apie Vlado mirtį.



***


– Nagi, žmonės, negi manot, kad mirtimi viskas taip ir pasibaigia? – juodvarnio sparnais prie veido plazdantys plaukai, atspindintys laužo šviesą, energingai atkartojo kiekvieną moters rankų mostą.
– Taip, Ovidija, mirtis yra pabaiga, – kaip visada rimtas Vlado balsas.
– Baik, tu kaip amžinai su savo moralizavimu, – įsikišo ir Lionginas.
– O tu bijai pripažinti, kad laikas šioje žemėje yra viskas, ką gavom.
– Nieko aš nebijau.
– Bijai.
– Nebijau. Paprasčiausiai nefantazuoju, o gyvenu realybėje.
– Nefantazuoji? – nusikvatojo Raigardas, – Juk vakar pasakojai, kad fantazavai apie Ovidiją, besimaudančią nuogą mėnesienoje.
– Na na, vyručiai, nenukrypkime nuo temos, – mergina net pašoko, apimta užsidegimo, bijodama pamesti jai rūpimą temą, – Be to Lioniui nereikia ir fantazuoti. Jei jūs nebūtumėt tokie nuobodos, galėjote vakar eiti kartu.
– Ei ei, tai mes kažką rimto praleidom? – pasigavo šviežieną Raigardas.
– Ne, baikit, visai nusivažiavom. Aš šiandien pasiryžusi iškilmingai prisiekti.
– Tau, laume, galiu prisiekti ką tik paprašysi, – vėl meilikavo Raigardas, priversdamas kvatotis vyrukus, nes visiems prieš akis iškilo paskutinis Ovidijos ir šio drąsuolio ginčas dėl profesoriaus Germalausko kursinio temos – tada Raigardas taip ir nenusileido draugei, kuri beveik maldavo keistis užduotimis.

Tik vienas Domas sėdėjo susimąstęs ir nesikišo į pokalbį. Sekiojo akimis kitoje laužo pusėje plevenančią grupiokės figūrą ir kaskart, vyrukams mestelėjus kažką vulgaraus, sugrieždavo dantimis.
– Gerai, kadangi jūs, kelmai man nepadedat, tai pirmos atėjusios į galvą eilutės bus mūsų šios nakties iškilminga priesaika, šlovinanti egzistencijos tęstinumą ir mirties menkumą! Nejuokinkit prašau, noriu kad gražiai skambėtų, – mėgino sutramdyti šypseną pabėgėlę, – Pasiruoškite išklausyti ir įsidėmėti. Dėmesio, tylos. Hm hm:

Manęs dar nebuvo –
Alyvos žydėjo – –
Manęs nebebus jau –
Jos vėliai žydės –
Ir kris jų lapeliai
Nuo saulės ir vėjo,
Kaip smėlio saujelės,
Ant mano širdies –

– Baik, Ovidija, tokia saldybė...
– Jei nepatinka, Lionginai, gali pasiūlyti savo variantą, – merginos balse girgžtelėjo vos juntama nepasitenkinimo smiltelė ir visi vaikinai tuojau pat tai pajuto.
– Gerai, gerai, laume tu mūsų, imam Salomėjos žodžius, – nedelsiant užglostė visus nelygumus Raigardas.
– Tada visi pakeliam taures ir pasižadam, kad taip palydėsim išeinančius iš mūsų ir taip palaikysime liekančius greta. Tai bus mūsų stiprybės himnas! – metalinis puodelis su raudono vyno likučiais iškilo aukštyn, o paskui jį šoktelėjo ir nugerti, drungno putojančio alaus buteliai.



***


... Manęs nebebus jau –
Jos vėliai žydės –
Ir kris jų lapeliai...

– Jis neprisiekė.
– Domai? – Jūratė liovėsi šnabždėjusi ir atsigręžė į maldą nutraukusį balsą.
– Jis tąnakt neprisiekė su mumis. Manė, kad tai kvaila.
– Domai..., jau maniau, kad nebeatvažiuosi, – vyras matė, kaip suvirpėjo jos lūpa ir manė, kad moteris tuojau pravirks, tačiau ji susivaldė.

Tie patys šokoladiniai plaukai, krentantys sunkiomis sruogomis. Dabar kiek trumpesni, nei kadaise, tačiau tokie pat žvilgantys, šilkiniai, lygiai taip pat viliojantys. Tokios pačios geidulingos rudo aksomo akys ir išraiškingos lūpos. Kai ji apkabino Domo liemenį, papilvėje sukirbėjo geismas – niekinga ir apgailėtina šitaip nesivaldyti, stovint prie geriausio draugo kapo jo laidotuvių dieną. Tačiau jis nesusivaldė ir panardino veidą į tas vilnijančias sruogas. Labai trumpai akimirkai. Jūratė nė nepastebėjo. Galų gale gyvenime jis dar ne tokių nuodėmių buvo pridaręs – šią taip pat kaip nors išpirks. Tik vėliau – ne dabar.
– Tiesiog prisiminiau tą istoriją apie Ovidijos priesaiką ir kaip jūs visi keturi stovėjote prie jos. Pameni, kaip lijo? Negalėjau patikėti, kad ją nuleis į tą klaikią balą duobės dugne, – Jūratė suvirpėjo, delnu prisidengė burną, tačiau emocijos neišsiveržė, – Kaip dabar matau jus visus keturis. Tiesūs, lyg statulos. Lietus varva per veidus. Tyška nuo Raigardo plikės. Ir balsai, tokie tvirti, keistai ryžtingi, aidintys. Man atrodo, tas vaizdas yra viskas, ką pamenu iš tos baisios dienos. Gal todėl, kad būtent toji scena taip tobulai atspindėjo Ovidiją.

Domas nieko neatsakė, tik guodžiamai perbraukė moteriai per nugarą. Norėjo, kad ji liautųsi kalbėjusi apie tai.
– Dabar mudu abu našliai, Jūrate. Kas būtų pagalvojęs.
– Na, nežinau, ar aš turiu teisę taip vadintis. Mes juk buvom išsiskyrę.
– Aš vis dar nesuprantu, kas Vladui buvo užplaukę, kad jis taip sukvailiojo. Jis buvo taip tave įsimylėjęs...
– Pasirodo, jog tas jausmas nebuvo toks tvarus. Nors žinai, po Ovidijos mirties tiek daug visko buvo. Aš ir pati pasikeičiau.

Jiedu pastovėjo dar keletą akimirkų prie ką tik supilto kapo. Domas globėjiškai prilaikė Jūratę, apglėbęs per jos trapius mažus petukus. Moters pakaušis vos siekė jo petį, todėl ji beveik visa paskendo po jo sergstinčia ranka. Dabar tai buvo nuoširdus draugiškas palaikymas. Vyras nurijo visas geidulingas mintis, nes kylantys prisiminimai, paskui save ėmė temti ir Ovidijos veidą, balsą, judesius – nesiliaujančio pastarųjų kelių metų skausmo šaltinį.

Ceremonija buvo labai oficiali. Prisirinko gausybė kolegų, mokslo draugų, profesorių, įvairiausių srities žinovų, psichiatrų bei psichoterapeutų – visi norėjo išreikšti pagarbą vienam gerbiamiausių šios srities specialistų. Lyg tamsus vanduo minia nuplukdė karstą iki paruošto kapo, lėtai bangavo, kol buvo užmestas paskutinis grumstas, o po to tamsių kostiumų vilnys nuslūgo, susigėrė kažkur į antkapių properšas, kapinių takelių žvirgždą palikdama tik juos du.
– Klausyk, Jūrate, nemačiau Liongino su Raigardu. Nežinai, kur jie?
– Aš tai žinau, bet tu atrodo visiškai atitrūkęs.
– Apie ką tu?
– Varge, Domai, Raigardas jau daugiau kaip metai pasitraukė iš psichiatrijos.
– Kaip pasitraukė? Susirgo? Kas?
– Ne, ne tai. Jam buvo pateiktas ieškinys, kad tvirkino nepilnametę pacientę. Teismo taip ir nebuvo, nes jie susitarė – nukentėjusioji sutiko su taikos sutartimi, kuria jis pasižadėjo niekada nebepraktikuoti, įskaitant dėstymą.
– Negaliu suprasti. Kas galėjo patikėti, kad Raigardas taip būtų galėjęs padaryti?
– Oi, daug kas patikėjo. Nematei, kaip su juo elgėsi dauguma kolegų ir vadinamųjų draugų. Kaip su kokiu raupsuotoju. Nenuostabu, kad po visų apkalbų jis nenorėjo šiandien visiems jiems rodytis. Bet jis čia buvo. Stovėjo ten, po topoliais.

Domas atsigręžė į ištįsusių medžių siluetus, tačiau nurodytoje vietoje jau nieko nebebuvo.
– Maitvanagiai.
– Taip, tu gi žinai, koks jo charakteris – daug kam perbėgo skersai kelią ir ne kartą rėžė nemalonią tiesą į akis. Ne vienas „draugas“ pasimėgavo jo nelaime.
– Bet kodėl jis sutiko su tokiomis sąlygomis? Negaliu suprasti, kažkokia nesąmonė.
– Nežinau smulkmenų, bet matyt jie kažką prieš jį turėjo.
– Bet per mažai, kad eitų į teismą.
– Bet pakankamai, kad Raigardas pasirašytų tą nelemtą dokumentą.

Domas kratė galvą, negalėdamas patikėti.
– O Lionginas? Kur jis?
– Su juo dar blogiau – užsėdo ant adatos.
– Tu gal tyčiojiesi iš manęs?
– Tikrai, Domai, savo vyro laidotuvių dieną, man ypatingai norisi iš tavęs pasišaipyti.
– Atleisk, Jūrate, nenorėjau. Tiesiog visko tiek daug ir viskas taip nerealu. Stačiai galvoj netelpa.
– Taigi, o dar buvo kalbų, jog jį į tai įtraukė viena jo pacienčių.
– Gal dar patikėčiau, kad persitempė, su jo užmačiomis ir siekiais – nė vienas nebūtų ilgai ištempęs, bet kad kažkokia moteris – tuo patikėt negaliu.
– Aš taip pat nelabai tikiu, bet realybė bado akis.

Mėgino suvokti viską, ką išgirdo per kelias trumpas minutes, bet paprastas faktas, kuriuo užbaigė kalbą Jūratė jį dar labiau sukrėtė:
– Po Ovidijos ėmė kristi vienas po kito: Lionginas, Raigardas, dabar štai ir Vlado nebėra... Tu vienas likai.