Duok ranką. Adomas.

A D O M A S

      - Seneli, mane kankina vienas klausimas. Ar atsakysi?
      - Jei žinosiu.
      - Jei norėsi. Kodėl tapai raudonuoju revoliucionieriumi? Boguslavo, kovojusio už lietuvybę, sūnus, taip pat Lietuvos patriotas, švelnaus būdo, o prisidėjai prie žiaurios ir kerštingos minios.
      - Pasakei taip, lyg šiandien būčiau pakilęs nuo kėdės ir... bėgte išbėgęs  į minią. Spręsti ir teisti reikia turint omeny to meto gyvenimą. Visi Lietuvos patriotai, ypač patyrę draudžiamosios gadynės pažeminimus, nekentėm caro. Paėmė mane į caro kariuomenę, o ten veikė daug agitatorių. Jie aiškino, kad nuvertus carą nebeliks vargšų, skriaudžiamų ir išnaudojamų.
      - Betgi matei, kas darėsi aplinkui?
      - O kas darėsi? Revoliucija. Iki šiol nė viena revoliucija neapsėjo be kraujo praliejimo. Niekas neatiduoda valdžios be kovos.
      - Skurdas ir badas.
      - Manėm: kai nugalėsim, to nebeliks. Atsakau tau taip, kaip tada tikėjom. Tikėjom, kad susivienijus viso pasaulio darbininkams mūsų uždavinys bus įvykdytas.
      - Grįžai į Lietuvą, nebematei, kas vėliau darėsi Rusijoje: represijos, nekaltų žmonių žudynės. Nesužinojai?
      - Kas tada žinojo? Jei ką išgirsdavom, galvojom, kad netiesa, šmeižtas arba kad Leninas nežino, nes jokiu būdu to neleistų.
      - Žmonės ilgai tikėjo Lenino dorumu, tačiau viskas vyko su jo žinia ir, dažniausia, jo iniciatyva. Išžudė turtingas šeimas, filatelistus, numizmatus (baisūs žodžiai, tie žmonės tikriausiai nusikaltėliai), galų gale inžinierius. Kai Maksimas Gorkis tuo pasipiktino, Leninas laiške jam parašė: “Kodėl inkšti dėl kažkokių inteligentėlių? “ Viena vienintelė frazė visiškai charakterizuoja Leniną.
      - Ir dabar ne visi apie tai žino. Ko nutilai?
      - Nerandu žodžių... Aš nesuprantu... Kaip tu galėjai? Šaudei, žudei?
      - Ne! Buvau muzikantas ir sanitaras.
      - Jiems reikėjo muzikos? Cha!
      - Nesišaipyk. Trimitas arba būgnai padeda nugalėti baimę. Mes, muzikantai, žygiuodavom prieky beginkliai.
      - Gan pavojinga.
      - Tie, kurie likdavom gyvi, gelbėdavom ir slaugydavom sužeistuosius.
      - Taip buvo caro kariuomenėj. Revoliucionieriai - palaida bala - nežygiuodavo į mūšį rikiuotėj?
      - Buvau  sanitaras, ir gan patyręs.
      - Na, gerai, nebekankinsiu tavęs su revoliucija. Matau, kad pačiam nemalonu prisiminti. Kiek žinau, vokiečiai tave, kaip buvusį revoliucionierių, išvežė į koncentracijos stovyklą Prancūzijoj.
      - Pradžioj - į Pravieniškes. Kai vežė iš ten, džiaugėmės iš to pragaro ištrūkę. Pravieniškėse kasdien mušdavo, šaudydavo. Tikėjomės, kad kitur bus geriau, kad tik čia pasitaikė tokie žiaurūs prižiūrėtojai. Nuvežė į Šerburo koncentracijos stovyklą Prancūzijoj. Statėm uosto įtvirtinimus, kol stovykloj išplito vidurių šiltinė. Tada vokiečiai užkalė barakus ir per plyšius paduodavo vandens. Nedavė valgyti ir nelaidojo mirusiųjų – bijojo užsikrėsti.
      - Iškentėjai ir likai gyvas.
      - Nedaug mūsų ištvėrė. Kai sąjungininkai pradėjo bombarduoti uostą, vokiečiai išvarė mus pėsčiomis, nes traukiniai nebevažinėjo. Nežinojom, kur mus varė, spėjom - gal į Vokietiją. Sargybiniai bijojo nuo mūsų užsikrėsti, todėl prastai prižiūrėjo. Pasitaikius progai keli pabėgom.
      - Kur bėgai, ką valgei?
      - Prancūzijoj beveik visų šeimų vyrai buvo arba kare, arba žuvę, todėl vyriškų darbų netrūko. Dirbau už valgį. Žinai, keista atrodė, kad prie kiekvieno valgio duodavo vyno. Negalėjau to pakęsti, o prancūzai neatsistebėdavo. Mane apibūdindavo taip: “Žinai gi, tas lietuvis, kuris vyno negeria“.
      - O vėliau?
      - Kai sąjungininkai išvijo vokiečius, parašiau į Lietuvos ambasadą. Gavau žandarmerijos brigados vado atsakymą, kad nebėra Lietuvos ambasados. Tada nuėjau į Paryžių pas rusų konsulą. Mane internavo Versalyje, kur vokiečiai anksčiau buvo įrengę stovyklą. Čia viskuo aprūpino, buvom sotūs, aprengti. Laukėm, kada bus galima važiuoti į tėvynę. Visų jūsų buvau labai pasiilgęs. Kankino nežinia: ar gyvi jūs Lietuvoj, ar išgyvenot  Sibiro lageriuose, ar nežuvo vokiečių armijoj Albinas ir Justinas.
      - Vežė traukiniu?
      - Ne, sunkvežimiais per Lenkiją. Rusų kareiviai atidarinėjo lagaminus, atiminėjo daiktus. Vargais negalais išsiprašiau, kad paliktų triūbą.
      - Džiaukis, kad nevežė traukiniu.
      - Kodėl?
      - Girdėjau, kad ne vieną sąstatą su buvusiais karo belaisviais ir kaliniais nukreipė į Sibirą.
      - Iš vokiečių lagerių - į rusų lagerius? Kur teisybė?
      - Vis tikiesi teisybės? Mat rusai galvojo, kad tarp jūsų gali būti užverbuotų šnipų. Kam aiškintis apie kiekvieną, jei geriau visus uždaryti.
      - Mane irgi įtarė išdavyste, draugai šalinosi, išmetė iš revoliucionierių choro. Negalėjau suprasti, ką padariau ne taip, kankinausi.
      - Politikos atšilimo metu, 1969 metais, reabilitavo, apdovanojo jubiliejiniu medaliu „50 metų TSRS Ginkluotosioms pajėgoms“.
      - Vos dveji metai buvo belikę gyvent. Jokio džiaugsmo. Kai pažiūriu atgal, tai mano gyvenimas niekam tikęs. Daug kančių, gero mažai. Susidėjau su blogais žmonėmis. Kovojau už geresnį gyvenimą, o kas išėjo? Ne tokios santvarkos norėjau.
      - Neliūdėk, mylėjai žmoniją. Sakei, kad vežeisi triūbą. Iš kur gavai? Pasigyrei, kad esi muzikantas?
      - Nesigyriau. Pas vieną šeimininkę stovėjo pianinas. Paklausiau, kodėl niekada neskambina. Sakė, labai išsiderinęs, erzina klausą. Pasisiūliau suderinti, paremontuoti. Taip užsimezgė kalba. Nors ne ką mokėjau prancūziškai, bet sugebėjau papasakoti apie vargonų gaminimą ir derinimą. Taigi už tai, kad atgijo pianinas, padovanojo man savo sūnaus, žuvusio kare, triūbą. Prašydavo manęs paskambinti ir pagroti.
      - Žinau, mokeisi Panevėžyje pas meistrą stalystės. Kada išmokai daryti vargonus?
      - Nuo vaikystės mėgau groti, bet reikėjo amato – maitintojo. Mokiausi ir gyvenau pas meistrą. Valgiau pas juos, o miegojau ant skiedrų po varstotu. Per Kalėdas su meistro šeima nuėjau į bažnyčią. Panevėžio bažnyčia - tai ne mūsų miestelio. Didelė, graži, o jau vargonai! Matyt, vargonininkas buvo labai geras, nes kai pagavo mane tie garsai, taip ir neatsigavau per visas mišias. Meistras tampė už rankovės, kai reikėjo klauptis ar stotis. Per vakaro mišias paslapčia užlipau ant viškų, apšniukštinėjau vargonus. Pasirodė, kad galėčiau padaryti, tik ne tokius puošnius.
      - Taip lengva pasirodė?
      - Paklausyk. Kitą dieną pasakiau meistrui, kad imsiuosi daryti vargonus. Jis ilgai juokėsi, o aprimęs pasakė: “Esmi per jaunas, kad suprastum. Jei manęs, seno, paklausysi, pavyks. Gabumai  patys nieko nepadaro. Paimk širdin patyrusių meistrų patarimus. Nueik pas Mačiuiką ar Masalskį, prašykis į mokinius. Jei tave priims - ką gi, gailėsiu netekęs klusnaus mokinio, bet netrukdysiu. “
      - Geras buvo žmogus, jei išleido neišbuvusį sutarto laiko.
      - Išmintingas. Taigi pradėjau mokytis pas Panevėžy ir Lietuvoj žinomus meistrus Mačiuiką ir Masalskį. Masalskis, pastebėjęs mano muzikinę klausą, kviesdavo kartu remontuoti ir derinti vargonų. Dviračiais nukeliaudavom į gana tolimas bažnyčias. Po kurio laiko Masalskis paskatino dirbti savarankiškai.
      - Radau tavo susirašinėjimą su „Aug. Laukhuff“ firma Weihesheimo mieste, Vokietijoj. Užsisakinėjai klaviatūrą, pedalus, membranas ir kita. Kur gaudavai tokių dalių, kai rusai nuleido geležinę uždangą?
      - Vienas vargas. Teko pačiam daryti. Matei, kaip lanksčiau triūbas, viriau kaulus ir pjausčiau iš jų plonas plokšteles klavišų apdailai. Tuo vargai nesibaigė. Pradėjo uždarinėti bažnyčias. Paskutiniai nedideli vargonai ilgai stovėjo kambary, kol pardaviau.
      - Nors sąžinė mane graužė, bet aš dėl to džiaugiausi. Klausydamasi tavo grojimo niekada nepavargdavau dumpliuoti. Muzika liejosi kaip bažnyčioj. O, beje, eidavai į bažnyčią?
      - Eidavau vargonų pasiklausyti, ne melstis. Klebonai kviesdavosi mane paremontuoti ir suderinti vargonų. Imdavausi visokio darbo, kad tik prasimaitintume. Labai dažnai tie pamokslaujantys „doruoliai“ neatsiskaitydavo už padirbtą darbą arba duodavo ne visą suderėtą sumą. Nedrįsdavau nieko sakyti, bet jausdavausi nuskriaustas. Kaip pas tokį eiti išpažinties?
      - Ar dėl to kaltinai Dievą, o ne jo tarnus žmones?
      - Kodėl jis leidžia tokias neteisybes? Kalbu ne apie save, kalbu apie karus, žiaurumus, badą. Kodėl jis nesustabdė Hitlerio, Lenino, Stalino?
      - Aha, sustatei juos tris greta.
      - Sako: abu labu tokiu. O čia trys tokie. Kaip viešpats leidžia pragaištingais šūkiais apdumti akis ne tik paprastiems žmonėms kaip aš, bet ir inteligentams? Minios nuėjo paskui juos, o kai praregėjo, buvo vėlu, jie jau turėjo didžiulę valdžią.
      - Manai, kad Aukščiausioji jėga turi mums nurodyti, kaip gyventi, ko nedaryti? Būtume vergai. Nesam vergai, bet vėl nepatenkinti. Nenorim suprasti, kad tik patys lemiam savo likimą.
      - Praregėjimas dažnai vėluoja. Nereikėjo man įsitraukti į politiką. Viena, ką tikrai išmaniau ir ko troškau, tai muzika – menas, suprantamas visiems, be žodžių kviečiantis kartu kilti į dangų.