Rašyk
Eilės (72023)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10315)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Dzūkijos miškai slėpė dideles paslaptis, bet darbščių dzūkų dėka, miškų paslaptys buvo atskleistos.
Štai Druskininkų turguje kojines pardavinėjo kukli pedagogė, nacionalinės pedagoginės premijos laureatė Gerelytė.
Prašau, štai turgus. Kuklus pedagogės prekystalis, tiksliau gal pasakytų komisija – darbastalis, o pedagogų slengu „ Suolas“.  Žvelkime į kuklias prekybos dovanas. Ekologiškos kojinės – 2lt. Žalios etiketės, todėl ekologiškos. Pėdkelnės – neturinčios analogų. Dėvimos tyliai ir kukliai.
O kas gi čia? Mėlyni maišeliai, tarsi slaptos dovanos brangiai moteriai.
Maišelis telpantis į bet kurios klasės rankinę.
Mes, būdami taip arti, nieko nepešime. Todėl traukiamės link prekystalių apkrautų pardavimui skirtų daržovių.
Pažvelkime į ūkininkų veidus. Dieve mano, pedagogai... “fizrukas“ – pigūs kvepalai iš Dzūkijos laukų, istorikė – mėšliniai kiaušiniai iš prekybos centro, pristatomi ale „ motinėlė paskutinius atidavė, kad našlaičiams mėsikės parneščiau“, religijos mokytoja – raktų, kur sudėti pinigai „bolvankės“.  Rūstūs, tikslo kamuojami veidai.
Turgaus šurmulį perrėkdama, Gerelytė sušunka:
- Mėlynojo ežiuko vaistai, nuo 6lt
Pasirodo, kad mėlynieji maišeliai -  tai gyvybę nešantis ežiuko mėšlas, kuris visada buvo slepiamas. Ar matėte merginas ir pagyvenusias gražuoles raudonais kaip rojaus obuoliukai skruostais?
Tik dabar, vos prieš keletą metų, skruostų rausvumo paslaptį atidavė linksmasis Dzūkijos miškas. Paaiškėjo, kad dzūkės grybaudamos miškuose, rasdavo į lūpdažį panašų vaivorykštės spalvomis žaižaruojantį strypelį ir jį suvalgydavo. Kas tokį strypelį rasdavo miške – neatsispirdavo pagundai paragauti: koks gi tas Dieviško strypelio skonis? O suvalgius tapdavo saldu ir nuryjant  - per nugarą nubėgdavo malonumo skruzdės. Moters skruostai parausdavo ilgam. Vyrams parausdavo akys.
Kas tai per augalas, vaisius, žolelė?
Izraelio profesorius Pranas Ivanovas, ilgai vaikštinėjęs Druskininkų pušyno takais, paslaptį atskleidė.
Darinį palikdavo vis tas pats mėlynas ežiukas iš Lenkijos.
Kaip teigė mokslininkas, Lietuvoje mėlynieji ežiukai nesiveisė, jie atklysdavo iš kaimyninės Lenkijos, čia palikdavo tik savo pėdsakus, kuriuos surinkus ir suvalgius nedidelėmis dozėmis galima buvo amžinai gyventi raudonais skruostais.
Profesorius Pranas iš Izraelio nuomavosi kambarį pas pedagogę Gerelytę.
Nepragyvendama iš pedagoginio darbo išmokų, Gerelytė maitinosi  Dzūkijos miško gėrybėmis.
Pagyvenęs, bet linksmas širdimi ir protu profesorius Ivanovas, nuomą mokėjo irgi Dzūkijos miško gėrybėmis.
Privalgę gėrybių, Gerelytė ir Ivanovas sėdėdavo verandoje raudonais kaip rojaus obuoliai skruostais ir buvo laimingi.
Išvykdamas namo, profesorius Ivanovas paliko mėlynojo ežiuko vaivorykštinį strypelį, kartu su nuostabiu aprašymu, pedagogei Gerelytei, kaip būsimus alimentus, išmokas už galimai gimsiančio sūnaus ar dukters išlaikymą.
Deja, nei sūnus nei dukra iš linksmo nuomininko ir pedagogės gyvenimo negimė, bet prisidurti prie skylėtos pedagogės algos iš mėlyno ežiuko mėšlo – buvo galima.
Štai pedagogė Gerelytė.
Klausiu: kas tu, Gerelytė? Turtinga prekybininkė ir neturtinga pedagogė.
Ar man pavyks gauti atsakymą?
Gerelytė atsakė:
- Svajoju visą mėšlą išparduoti ir važiuoti pas mylimąjį į tolimą šalį.
- Ar negaila Dzūkijos miškų?
- Ten tolimoje šalyje mėlynųjų ežiukų nebus... ir ačiū Dievui.
2014-01-27 11:16
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą