KVU*: Žveng žirgeli lankoj (VIII

    Neskubiai, atsargiai it kupė duris pravėriau akių vokus. Taip baugščiai jie nė karto nesivėrė. Atrodė, būtent akių vokai skiria pasaulį į dvi dalis – į aną, buvusį ir nuslinkusį į praeitį ir šį, kuris, atslinkęs iš ateities, ir užtrunka tiek čia, kad kelionės atokvėpio valandėlėje galėtų smalsiau apsidairyti.
  „O dangau, niekuomet nepagalvojau, kad tokia  menkutė perskyra tarp būto ir esamo. “, — krustelėjo  mintis, tačiau apie tai pamąstyti tuoj pat neteko, nes  pamačiau kaip konduktorius Anupras ir sanitaras, persimetę rankomis per pečius, stoviniuoja priešais mirguliuojantį ekraną ir dainuoja dainą „ Žveng žirgelis lankoj. “  Dainavo priešpaskutinį jos posmą, būtent:
   
Mergužėle mano,
Lelijėle mano,
Nesisakyk motinėlei,
Kad kalbėjom abu.

  „Ak, besarmačiai: „nesakyk motulei“, — pyktelėjau ir, paploninęs liežuvį ir balsą, atsišaukiau:

Bernužėli mano,
Dobilėli mano,
Pažins mane motinėlė
Iš žalių rūtelių.

  — Grįžai? Kaip čia taip? — sutriko ir nustebo abu giedoriai. Ir vėl: — Kaip čia taip? — spoksojo it praradę amą. Aš irgi nutilau, nes galvoje išgirdau papūgas.
  — Dzieduli, eksperimentas vyksta taip, kad geriau  nesitikėta. Žiūrėk, mąstyk, atsimink ir nemanyk, kad sapnuoji. Esi ten, kur jautiesi, kad esi ir... basta, — pareiškė Potjė.
  — Šventesnės tiesos, dzieduli, nebūna, kaip ta, kurią suvoki savimi. Kaip sakoma, nebijok teisybei žvelgti į akis.
  „Taip. Bet kodėl nei tavęs, Nadežda, nei Potjė negirdžiu, kai esu karietoje? “ — atsišaukiau mintyse.
  — Galbūt dar išgirsi, dzieduli. Gal. Dabar kartu su konduktoriumi ir sanitaru pažiūrėk iš šalies, iš traukinio pasižiūrėk, kaip atrodai su karieta.
  „Klausiau, kodėl negirdžiu, kai būnu karietoje? “ — neatslūgo noras žinoti.
  — Stengiamės, kad ir karietoje būdamas mus girdėtumei, bet pasirodo, kad vien pastangų nepakanka. Mes čia irgi kaip nuo mėnulio nukritę. Kas kitiems paprasta, suprantama, man su Potjė — brūzgynas, aukštoji matematikai: kur pažiūri, visur nežinia, nežinia... Bet atia, dzieduli. Aha, kodėl nepanarši knygų lentynoje? Aną kartą sakiau: panaršk.
    „Taip, taip, ačiū, kad priminei, — atsiliepiau Nadeždai ir mačiau, kaip nušvitusiame ekrane juda, kruta, tyvuliuoja tą pati žmonių minia, iš kur ką tik sugrįžęs. Gal net ne visas sugrįžęs, o tik kažkokia savęs dalimi.
  Pusantro dešimtmečio naršiau ieškodamas nors žinios, kas ir kodėl taip atsitiko, kad paliktas be karietos ir be atsiminimų apie ją. Tai, ką pavyko rasti ir sužinoti, tik trupinėliai paukščiui palesti. Bet todėl irgi: kas atsitiko ir kodėl atsitiko taip, kad dabar turiu pasirinkimo galimybę — galiu ateiti į karietą ir, prarasdamas dvidešimt pragyventų metų, pasilikti ir būti joje kaip Tada arba, pasilikęs visus pragyventus metus sau, keliauti traukiniu toliau ir stebėti, kas ir kaip per karietos kelionių tarpsnį dėjosi jos pačios ir jos vežėjo lemtyse.
  „Betgi jau ten buvau ir dabar šit grįžau ir esu  traukinyje. Kodėl negalėčiau ir ateityje taip: ir ten, ir čia? Kodėl privalėčiau pasirinkti: arba – arba? Kita vertus, jau dabar jaučiuosi, apsėdęs du žirgus. Kas gali sutrukdyti?
  — Tai, dzieduli, laikina. Taip tik kol vyksta  eksperimentas, kad būtų drąsiau apsispręsti. Taip ir  Dzyvas mano.  Jis mums kaip geroji dvasia. Linkėjimus tau siunčia.
  Paminėtas Dzyvo vardas buvo staigmena. Neužmiršau jo, laukiau kasdien, dairiausi į visas keturias puses, net ir dangaus neaplenkiau, bet iki supratimo, kad jo reikėtų ieškoti galvoje buvo labai toli.

Tyliu.
Ir jau žinau,
Kad ir Amnezija, gražuolė mano,
Pavargsta stumdytis su manimi.
Namo po trupinį grįžtu,
Tačiau ne dezertyras,
Nepalikęs karo;
Nešiuosi jį su savimi.
Surankiosiu save iš naujo,
Gal ten, karietoje, gal traukiny:
Tik paklausykite, kaip šauniai skamba:
Numirę, o gyvi
Apie tave čia aš, poete Archilochai
Aplenkusį ir Jėzų Kristų mirtimi.

„ Nei perdaug dėl džiaugsmo džiūgauk,
                          neliūdėk perdaug skausme.
Koks būdingas žmogui saikas, visada gerai žinok. “

  — Ko taip žiūrite? Ar karietos vežėjo nepažįstate? — pagaliau atsitokėjęs sugebu klausti konduktoriaus Anupro ir sanitaro. — O kad grįžau, tai klausti nereikia. Pabūsiu truputį, o paskui ir vėl. Karieta laukia.
  — Tai kad nepanašu, Pranuci, jog laukia. Kruta, važiuoja, juda.  O žirgas nuostabus. Ir vežėjas ne iš šūdo išspirtas.
  Žiūriu ir – ką pasakyti? Po dvidešimt metų gal tik viena
motina tegali savo sūnus ir dukras atpažinti. Bet tikriausiai irgi ne visos. Tačiau ir joms ne priekaištas, jeigu ir pats save ne kažin kaip pažįstu. 
    — Dainuokit, ponai. Dainuokim. Atsiprašau, kad  sutrukdžiau ir kad, deja, apie tokį, koks dabar esu, nepasakysi, jog ne iš šūdo išspirtas. Ir vis tik:
Žveng žirgelis lankoj,
Juodbėrėlis lankoj...
  Ir nebuvo sunku patikėti, kad galvoje ne tik papūgos, ne tik Dzyvas, dar kas, bet ir visas Gedimino kalnas su jo pilimi.