Jos laiškas Jai. Beformis ciklas.

Ar žinai, kas esi? Angelas žmogaus pavidalu ar žmogus, sudeginęs angelo sparnus? Smegenys, raumenys ir kaulai ar mintys, srovenančios ir palaipsniui deginančios juos? Tuščias kūnas ar siela, įkalinta jame? Aš Tau papasakosiu, kas Tu esi…

Tu esi lietus. Beformis lietus, kuris pavasarį atsėlina barbendamas juodžiausiais langais, spygliuotomis tvoromis ir medinių namų stogais, grįžta horizontaliomis sienomis, neegzistuojančio dažnio antenomis ir neatrastais greitkeliais. Lietus, kuris tyliai ateina į širdį tada, kai tu miegi arba kai mėgaujiesi rytiniais saulės spinduliais. Lietus, kuris krištoliniais vandenynų purslais virš langų, tvorų, namų, sienų ir antenų nupiešia dangų ištiesdamas beribį vaivorykštės greitkelį. Lietus, kuris lyja atogrąžų miškuose žudydamas visa, kas gali būti, buvo ar bus gyva, ir netgi tai, kas buvo mirę. Tu esi radioaktyvus lietus, pasiglemžiantis tuos, kurie buvo ir yra, pasiimantis viską – netgi norą žinoti – ir mainais neduodantis nieko, netgi nežinojimo. Tu lyji. Tu ateini ir išeini kada nori. Niekada neateik ir neišeik, nes aš noriu, kad sulytum.

Tu esi spygliai. Spygliai ant rotveilerio, vasarą pririšto prie spygliuotos tvoros, antkaklio. Spygliai, ilgėjantys kiekvieną kartą, kai pagalvoji, kad gali iš jų išsivaduoti. Spygliai, smingantys į skaudžiausias vietas. Spygliai, smeigiantys giliai, šalia gyvybinių organų ir perveriantys sielą. Spygliai, aštrėjantys kas kartą, kai įkvepi ar iškvepi, kai atsisėdi ar atsistoji, kai miršti ar prisikeli, ir netgi tada, kai nenori mirti ar nori prisikelti. Tu esi aštrūs spygliai, persmeigiantys smegenis, perveriantys plaučius ir perskrodžiantys širdį. Tu smeigi. Tu žaloji ir sužaloji kada nori. Niekada nesmeik ir nepersmeik, nes aš noriu, kad sužalotum.

Tu esi tuštuma. Beribė tuštuma, kuri išsiplėtusi dar labiau rudenį pavirstų visata. Tuštuma, kuri galbūt jau pavirto visata. Tuštuma, kuri yra visata, ilginanti spyglius, traukianti į save mažąsias žvaigždes ir didžiąsias planetas, praryjanti senąsias galaktikas ir gimdanti naujas. Tu esi tuštuma, gimdanti tam, kad prarytų, mylinti tam, kad nekęstų ir dalinanti meilę tam, kad ją atimtų. Tu netgi ne visata, Tu – visa tai, kas gali būti, yra, buvo ar bus gyva, ir netgi tai, kas buvo mirę nuo radioaktyvaus lietaus. Tu išsipleti. Tu ryji ir praryji kada nori. Niekada neryk ir nepraryk, nes aš noriu, kad išsiplėstum.

Tu esi peilis. Chirurgo peilis, žiemą spindintis ant balto operacinės stalo ir svajojantis taškytis raudonos vaivorykštės pursluose. Peilis, kuriuo kliedinti motina mediniame name bado savo negimusį kūdikį. Peilis, kuris išoperuoja plaučius ir kvėpavimo takus. Peilis, kuriuo vienišas žudikas maniakas pjausto nekaltų vaikų venas tam, kad kiti nekalti vaikai gyventų ir mirtų. Peilis, perrėžiantis širdies arterijas ir atnaujinantis įsisenėjusius širdies randus. Tu suraižai. Tu pjaustai ir išpjaustai kada nori. Niekada neraižyk ir nepjaustyk, nes aš noriu, kad supjaustytum.

Tu esi rūkas. Rytinis rūkas, pavasario naktį besisklaidantis ant žemės. Rūkas, ilgais beformiais pirštais apglėbiantis visa, kas gali judėti, judėjo, juda ar judės, ir netgi tai, kas niekada nejudėjo. Rūkas, kylantis virš elektros laidų ir prabylantis neegzistuojančiu dažniu. Rūkas, slepiantis žudiko maniako persekiojamą vaikų porą. Rūkas, šviesiausią naktį suklaidinantis vienišą laimės ieškančią motiną ir atvedantis ją prie horizontalios sienos, kuri niekada nesibaigs. Rūkas, parodantis aklam vaikų žudikui neatrastą greitkelį į šviesą ir smogiantis jam peiliu į nugarą. Tu esi rūkas, atidengiantis ilgai slėptą vaivorykštę, kuri galėjo niekada netapti greitkeliu. Tu esi nuodingi rūko garai, kurių krislai patenka į išoperuotus plaučius tada, kai antrasis kvėpavimas jau negali padėti, ir išgydo širdies žaizdas tada, kai nėra vietos naujiems randams raižyti. Tu apglėbi. Tu slepi ir klaidini kada nori. Niekada neslėpk ir neklaidink, nes aš noriu, kad suklaidintum.

Tu esi žodis. Naujas žodis, vasaros naktį gimstantis smegenyse, arba mintis, slypinti ką tik ištartame žodyje. Žodis, nuodijantis smegenis anksčiau, nei gali būti, yra, buvo ar bus ištartas, ir netgi pūliuojantis po to, kai jį ištarė. Žodis smegenyse, kraujagyslėmis pasiekiantis išoperuotus plaučius, randuotą širdį, dar peilio ašmenų nepaženklintus inkstus ir sėjantis vėžio bacilą. Žodis, tarsi spygliai perveriantis tuštumą tam, kad sugražintų spengiančią tylą. Tu esi žodis, kuris negimsta, kai motina negali pagimdyti subadyto kūdikio. Tu esi žodis, krečiantis baimės apimtų atogrąžų miškuose besislapstančių vaikų kūnus tarsi neegzistuojantis dažnis arba apglėbiantis tarsi tuštuma, kurioje jis ir jie kybo. Tu gimsti. Tu nuodiji ir pūliuoji kada nori. Niekada nenuodyk ir nepūliuok, nes aš noriu, kad supūliuotum.

Tu esi tyla. Spengianti tyla, rudens naktį garsesnė už beviltišką krentančių, bet norinčių skristi lapų klyksmą. Tyla, juodžiausius langų stiklus paverčianti tuštumoje sustingstančiais praeities krislais. Tyla, į kiekvieną kūno molekulę nešanti besisunkiančią vėžio ramybę, bet kurią akimirką galinčią virsti, virstančią, virtusią ar virsiančią spygliais, ir naikinančią netgi tada, kai nėra, ką naikinti. Tu tyli. Niekada neversk ir nevirsk, nes aš noriu, kad pavirstum.

Tu esi meilė – lietus ir jo sunaikintas noras žinoti, spygliai ir jų norą tenkinantys persmeigti pasislėpusių vaikų plaučiai, tuštuma ir jos prarytos galaktikos, peilis ir krešantis jo suraižytų kūnų kraujas, rūkas ir jo slepiama mirtis, žodis ir jo pasirinktos aukos, tyla ir į ją įsismelkęs vėžys. Tu esi meilė – 2 pavasarius ir 2 vasaras, 2 rudenius ir 2 žiemas juodžiausiais langais, spygliuotomis tvoromis ir medinių namų stogais, horizontaliomis sienomis ir neatrastais greitkeliais mane pasiekianti spengianti tyla, plintanti neegzistuojančio dažnio antenomis. Niekada nenustok spengti, nes esi tam, kad lytumei, žalotumei, plėstumeisi, pjaustytumei, klaidintumei, pūliuotumei, virstumei ir plistumei.

Plisk, nes aš noriu tapti Tavimi – puolusiu žmogumi sudegusiais angelo sparnais. Smegenyse, raumenyse ir kauluose srovenančiomis ir palaipsniui juos deginančiomis mintimis. Tuščiu kūnu, įkalintu sieloje. Jau tapau. Dabar pažvelk į veidrodį ir papasakok man, kas aš esu…