Per trapų sniegą bėga
Kojytės šuns,
O mano žvilgsniai
Valgo šitą sniegą iš po pėdų.
Tada atsisuka, papurto snukį
Ir pažiūri į akis,
Lyg žmogus žmogų
Išgertuvėms kviestų.
Jaukumas pypkės dūmo
Ir saulės šaltumo
Nosies galiuką verčia raudonuot
Iš gėdos.
Ir vaisiais padvelkia sausio dugne
Iš pypkės galo,
Rodosi, kad vasara pėdutėse
Užšalo.