***

Ant raudonų medžio lapų
Žvėries nagai rašė mano testamentą:
- Neleisk manęs pasiimti šešėliui,
Neišduok man mano vardo.

Žinau, šią pasaką girdėjau jau:
Princas karalaitę apgavo,
Mergaitę sudraskė pasiutę vilkai.
Bet kurioj šios knygos pastraipoj
Bus įrašyti mano vargai?

Kaip tu bandei įspėti mano vardą
Ir priversti mane pasilikti
Kaip sudeginai mano Krištolo Kurpaitę
Jog aš negalečiau su dulkėmis išnykti

- Ar dar pameni, kaip man skaudėjo?
Kaip plovei botago kirčius nuo mano krūtinės?
Ar pameni tą lopšinę, kurią dainavau
Apie du brolius, valtį ir lavonus ant krantinės?
Vėliau, kai užmigai, bandžiau tave nunuodyti,
Pasmaugti su šilko skarele.
Bet tu pabudai ir mano kasas nukirpai
(Kad galėtum mane prie savęs prisirišti)
Ir mano burną ir akis apkamšei
Kvepiančiais baltų ramunėlių žiedais.