Paslapčių miškas (I dalis)

Rytas.
Ruduo.
    Pirmoji  diena Japonijoje.
  Tą rytą Yukimura nenorėjo keltis, nes labai vėlai ėjo miegot ir visą naktį klausėsi muzikos, bet jį priverstinai pažadino Kaito. Kaito buvo suplanavęs įdomią eskursiją po istorines vietas, nes Yukimura pirmą kartą atvyko į Japoniją. Kaito tiesiog nuplešė kaldrą nuo miegančio Yukimuros ir mosuodamas pradėjo daužyt jį su kaldra, šaukdamas:
-Kelkis!!  Greičiau!
-Gerai, jau gerai...., - piktai suburbuliavo trindamas rankomis akis.
Yukimura tingiai atsikėlė iš lovos pasiražė ir lėtai pradėjo judėt link dušo.
- Greičiau krutinkis!, - mesdamas Yukimurai į galvą pagalvę.
- Gerai, jau gerai einu..., - pagreitindamas žingsnį suburbuliavo.
Yukimura greitai išsimaudė po karštu dušu, tuomet kuo greičiau nusišluotė  ir užsidėjo savo mėgstamiausius  drabužius: tai buvo juodi su daug skylų ir metalo džinsai, pilki marškinėliai, tamsiai mėlynas plonas su ilgom rankovėm megstinis ir juodas švarkelis, nes nujautė, kad lauke gali būti vėsoka, ir nuėjo link virtuvės. Ten  laukė didelis puodelis kavos ir krūva jo mėgstamiausių  sausainių. Yukimura greitai išmaukė savo kavą.
-Na krutinkis, tuoj išvykstame, - baksnodamas Yukimuros petį.
Stvėrė keletą sausainių, keletą suvalgė ir penkis įsidėjo į kišenę. Tuomet užsidėjo batus, užsivilko striukę ir prigriebė dar mobilujį telefoną, mp3.... ir žinoma, tašę su kamera.
Lauke buvo labai geras oras, švietė saulė, nuo medžių krito geltonai žalsvai rusvi lapai,  šalia gatvės ant medžio tupėjo didelė riebi varna ir karksėjo lyg norėdama kažką pasakyti....
Bet, nepaisant tingulio Yukimurai patiko keliauti, jis visą gyvenimą norėjo nuvykt į Japoniją .. ir štai- pagaliau! Tai Yukimura naudojos visom progom, kad tik kuo daugiau pamatyt Japonijos miestų ir įvarių vietų. Tą dieną Kaito buvo suplanavęs eskursiją į vieną labai seną apleistą mišką. Tas miškas buvo ganėtinai toli nuo jų namų,  Kaito  norėjo, kad jį pasiekt neatėjus vakarui. Taigi, važiavo jie ilgai ir labai nuobodžiai, kartkartėmis sustodami kur užkąsti. Kažkur apie puse keturių jie pagaliau privažiavo tą mišką. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodė apšiuręs ir niekuo neišsiskiriantis nuo kitų, bet kažkuom keistas. Yukimura apėmė  labai keistas jausmas ir jis kazkodėl nebenorėjo eiti į jo gilumą... kažkokia keista nuojauta apemė. Jie sustojo prie  šalikelėj esančių vartų....  Už tų vartų matėsi gan platus apaugęs takas ir šalia jo iš abiejų pusių pristatyta daug mažų apsamanojusių statulėlių... o patys vartai buvo dideli, seni, aptriušę, apkerpėję ir kur ne kur matėsi raudonų dažų  ruoželiai. Taigi, jie pasuko link tų vartų... Yukimura visiškai atsinorėjo eiti į tą mišką, nes jos bloga nuojauta dar labiau paaštrėjo, bet Kaitas jį nutempia. Jie eina tuo taku, Yukimura nerimastingai žvalgėsi aplinkui:  medžiai, mažos, senos pagodos dievams.... keistos žydinčios gėlės...
Kaito Yukimurai pasakojo apie tą mišką, bet jis visiškai jo neklausė.
Beeinant Yukimurai pasirodė, kad jis kažką pamatė ir jam pasidarė įdomu kas ten tokio tolumoj....
Kaito taip įsijautęs pasakojo, jog net nepastebėjo, kad Yukimuros nėra šalia...
Yukimura  eina eina  tuo keliuku per kvietkas ir šakas užkliūdamas už po samanom gulinčiom senom šakom ir prieina didelę krūvą akmenų, apaugusių samanom bei šaknim. Pačiupinėja akmenų atbrailas, keletas apsamanojusių kerpių nukrito... Prisėda. Ramu. Nesigirdi visiškai miesto triukšmo. Medžiai ošia. Yukimura staiga pagalvoja, kaip reiks  sugrįžti atgal iki mašinos ir, kad Kaito jam galvą nuraus už tai, kad pabėgo nuo jo. Atsiduso  ir atsirėmė nugara į tą apsamanojusią sieną ir atrėmęs galvą kažką galvojo...
KAUNŠT!!! Kažkas jam tiesiai į kaktą.. Jis staigiai reflektiskai pašoka ir netyčia dešine ranka vožia į akmenį ir pasidaro gilią žaizdą delne.
-aaaaaiii!!! - suriko. Nervingai apsižvalgė aplinkui, nieko nebuvo... akyse nuo smugio darėsi žalia.. buvo dvidubas skausmas- galva plyšo ir dar ranka ....
-na, ir nesėkminga diena.. neveltui nenorėjau čia važiuot... Kaito mane nugalabys...., - ėmė gailėtis, kad pabėgo.
Staiga jis sulaikė kvapą, nes pajuto KAŽKĄ... Už nugaros pasigirdo gilus kvėpavimas.... Yukimurai pasidarė dar labiau bloga ir apėmė nenormali baimė... jis negalėjo nei pajudėti, nei išleisti kokį išgasčio garsą.  Jis stipriai užsimerkė ir laukė kas bus...
Staiga smugis į nugarą! Yukimura nusiridena į priekį veidu į samanas.
-aiiii... skauda, -sustena.
Jis pajunta, kad  voliojas prie kažkieno kojų. Keistas kvapas.. ne smarvė, ne gyvūnas, bet kažkoks neapibūdinamas kvapas... Yukimura susiima už galvos, kuri ėmė dar labiau skaudėti. Jis nedrąsiai ir labai lėtai pakėlė galvą.... kažkieno batai.... ranka.... Yukimurai atrodė, sustojo laikas ir, kad kas dabar vyksta - sapnas...  Prieš jį stovėjo kažkoks žmogus, bet Yukimura negalėjo įsižiūrėti į jo veidą.. ką jis įmatė, tai jo balti ilgi plaukai ir tamsiai mėlyna nesuprantama apranga... Yukimura matė kaip tas nepažystamasis kažką jam sako bet ničnieko negirdėjo, kad ir labai stengėsi išgirsti. Jis pajautė, kad nepažystamasis jį kelia nuo žemės... jautė jo šaltas rankas.. Yukimura suprato, jog nepažystamas asmuo yra per galva už jį aukštesnis. Yukimura vis matė jo judančias lūpas, bet be jokio garso. ... keistas kvapas... Yukimura ėmė rėkti..... savo balsą jis girdi, bet kodėl jis negirdi ką sako tas žmogus kuris jį laiko.
Yukimura išgirsta balsą savo galvoje:
- Pasakyk, man, Yukimura, kokia yra tavo TIESA??!!
Yukimura visiškai sutriko, - eeemmmm.... aaaaa, - išstenėjo.
-Kokia tavo TIESA!!.. atsakyk!!, - grėsmingai pakartojo balsas.
Yukimurai aptemo akyse, jis pradėjo kažką kalbėt, bet jau nebegirdėjo savo balso... nebegirdėjo savo minčių... Bet jis jautė, kad jam darosi lengva.  Yukimura pradėjo matyt, jau viskas darėsi ne kaip per rūką, jis jau matė to nepažystamo žmogaus akis, veidą. Tai buvo ilgų sidabro spalvos plaukų vyras, pailgo veido, tamsiai mėlynų gilių akių.
Tada nepažystamasis padaras prabilo:
- Ačiū už tavo TIESĄ, - žiūrėdamas Yukimurai į akis, - džiaugiuosi, kad išsirinkau tave.
Yukimuros akys plačiai atsimerkė iš nuostabos, jis niekada gyvenime nebuvo sutrikęs kaip tądien. Jis net nelabai suprato kas čia buvo ir kas vyksta. Tas padaras gan ilgai žiūrėjo į Yukimuros akis, tik vėliau to padaro akys nukrypo į sužalotą ranką.
- Ale tu ir nevekšla..., -atsiduso, vartaliodamas Yukimuros ranką. Tada iš kišenės išsitraukė kažkokių žolių ir binto... ir aprišo ranką.
Yukimura netryško džiaugsmu, nes jam tikrai ta ranka skaudėjo ir čia dabar kažkoks neaiškus keistas tipas užpylė neaišku ko jam ant žaizdos.
-Nepergyvenk, neketinu tavęs nuodyti, - pasakė tas lyg skaitydamas Yukimuros mintis.
Yukimura taip ir nedrįso ištart bent žodį, bet mintyse buvo Kaito...  jau nujautė kaip tas rėks ant jo... ir norėjo kazkaip kuo greičiau bėgt iš šitos keistos vietos. Bet mintis pertraukė tas nepažystamasis, vėl jį pagriebęs už rankų... bet šįkart stipriai ir skausmingai.  Tada vos neužsivertęs ant Yukimuros tarė:
-Tu, Yukimura, esi nuo šios dienos pažymėtas, - dar labiau spausdamas jo rankas. Su tais žodžiais pliūptelėjo balta ryški šviesa, kuri nubloskė Yukimurą ant žemės.  Kai jis atsipeikėjo aplinkui nieko nebebuvo...