Ne-gyvenimo

Iš negirdėjimų
                ateina tylos - - -
Įstiklinę akis
                praūžia traukiniai
Ir svetimųjų pėdos
                grindiniuose.
O tu klausai
                klausai -
Už daugel kilometrų
                tą pačią naktį, kaip
perkūnas trenks
                vaikystės ąžuolą
kapeliuose ant kalno -
                Sodyboje šviesa užgęsta.
Ramus. Žinai.
                Laiku, kaip visada,
                miegot nuėjo....
Neamtels šiąnakt jau
nė vienas šuo...

Tik vėjas -
        Bumsi obuoliai į žolę -
                                  Vėjas.

O gerosios, o ramiosios,
Jūs, tylos, mano negirdėjimų,
su nubanguojančiom melodijom,
kurias dainavo amžinątilsį
                            kaimynė kaime,
ir dviračio girgždėjimu per žvyrkelį,
kiekvieną ankstų rytą,
kai važiuoja melžti karvių - - -

Kiekvieną ankstų rytą
mano negyvenimo.