Istorija nr. 1

Šiame miesto kvartale niekada nebuvo tamsos. Vos vakaro sutemos imdavo lėtai ropštis iš už horizonto, jas atgal blokšdavo vitrinų šviesos ir iškabų neonas. Jos spinduliuodavo iki rytmečio, kuomet tekanti saulė užliedavo miestą aukso ir kraujo spalvų mišiniu. Tai nebuvo malonus kvartalas. Taip, čia stūksojo pora aukštos klasės viešbučių, buvo prašmatnių restoranų ir kitų įstaigų, kurie dvelkė prabanga. Bet už spalvų slypėjo ir įtartinos užeigėlės, prastos reputacijos barai ir pigūs, cigarečių ir alkoholio kvapo prisigėrę moteliai. Keistą, beveik sprogų „mišinį“ rišo prie kiekvieno pastato durų lūkuriuojančios merginos ir sienas ramstantys, bet akylai jas stebintys raumeningi vyrukai. Tiesa, jų darbą lengvino faktas, jog vietos plaštakės buvo drąsios, dažnai tarpusavy susipešdavo dėl teritorijos ar klientų, o kartais ir dėl asmeniškumų. Štai ir dabar jos įkyriai kabinosi prie praeivių, klausinėdamos, ar nenorėtų smagiai praleisti naktį. Tuos, kuriems pavykdavo suderinti prieinamą kainą, vesdavosi į artimiausią viešbutį, kur laukdavo iš anksto rezervuotas kambarys. Iš paskos nusliūkindavo ir vienas iš „apsauginių“. Dėl šventos ramybės.
Viršum vieno tokio kambarėlio nudrengtame motelyje išėjo nebe pirmos jaunystės vyriškis. Iš pažiūros jam buvo galima duoti apie keturias, gal penkias dešimtis metų. Tamsūs susišiaušę plaukai derėjo prie tankių antakių, po kuriais buvo įsispraudę vaiskios, mėlynos akys. Žmogaus veidas buvo griežtas, o tai dar labiau akcentavo kumpa nosis ir porą dienų neskusta barzda. Buvo apsirengęs neįprastai tvarkingai – juodos kostiuminės kelnės, tokie pat lakuoti batai, burgundiško vyno spalvos marškiniai, juodas odinis švarkas. Tokioje vietoje jis labai išsiskyrė, kadangi čia dažniausiai lankydavosi valkatos, narkomanai, smulkūs nusikaltėliai, kuriems pavykdavo sutaupyti pusvalandžiui viename iš rezervuotų „apartamentų“. Kūniškos meilės troškimas valdė visus, net visuomenės atmatas. Tačiau minėtam vyriškiui nekliudė iš laisvo elegsio merginų kambarių sklindantys garsai. Retai kada jis girdėjo daugiau, ne savo mintis. Dabar jis nusileido laiptais žemyn ir, kaip ir kiekvieną vakarą, išėjo gatvėn.
Šis asmuo šviesų kupiname kvartale atrodė tarsi šmėkla – tamsi, nerami dvasia, kuri niekur negalėjo rasti ramybės. Jį buvo galima dažnai pamatyti vietiniuose baruose, palinkusį viršum pigaus viskio stiklo, traukiantį nefiltruotas rusiškas cigaretes, kurios dvokė derva.  Tai tebuvo metodas prastumti laiką. Išlaukti iki dar vienos aušros, grįžti į mažutį kambarėlį sename motelyje, griūti ir užmigti ant išklypusios ir dvokiančios sofos. Tačiau šiąnakt jam nesinorėjo kartoti savo monotoniško maršruto. Šiąnakt jam norėjosi tiesiog pasimesti minioje.
Iš švarko kišenės ištraukė cigaretę, kelnėse sugraibė metalinį žiebtuvėlį ir užsirūkė. Ėjo kiaurai tirštą minią. Čia maišėsi turistai iš visų pasaulio kampelių, vietiniai barų „vilkai“, vidutinio amžiaus japiai, pagyvenę kostiumuoti ponai, paaugliai, slapta nakties priedangoje išsliūkinę iš namų. Visi jie turėjo pinigų ir troško stačia galva nerti į hedonistinių malonumų sūkurį. Ir kiekvieno akis traukė ryškios šviesos. Jis, tuo tarpu, nematė nieko. Lėtai, bet tvirtai brovėsi per žmonių masę. Akis traukė tik pilkas gatvės asfaltas. Žvelgdamas į jį, žmogus nejučia nuklydo skaudžių prisiminimų takais.
Kitados jo gyvenimas buvo kitoks.. Tais laikais jis grįždavo į dviaukštį raudonų plytų namą, kuriame jį pasitikdavo žavinga šviesiaplaukė, rankose laikydama putlutę mergytę. Namai spindėjo švara ir tvarka, ten visada buvo jauku ir šilta. Buvo kovos su narkotikais skyriaus pareigūnas. Tačiau pernąkt viskas sugriuvo. Po vieno sėkmingo reido, per kurį „susėmė“ kelis įtakingus narkotikų prekeivius, jis su kolegomis užsuko į barą atšvęsti. Išlenkti bokalą ar du, pasidalinti įspūdžiais, atsipūsti, o tuomet skubėti namo, kur laukia mylinti šeima. Bet tas vakaras atmintyje liko tik kaip margaspalvė dėmė, viršgarsiniu greičiu pralekiantys vaizdai. Jis nežinojo, kaip parsirado į namus. Prabudo ankstų rytmetį. Praplėšęs užtinusias akis pažvelgė į šalimais miegančią žmoną. Ji buvo atsukusi jam nugarą, greičiausiai dėl vėlyvo sugrįžimo ir padauginto alkoholio. Tačiau, pamažu grįžtant budrumui, jis pastebėjo – ji nebekvėpuoja. Staigiu judesiu ją pavertė ant nugaros. Pagalvė, kitados buvusi balta it sniegas, dabar buvo nusidažiusi tirštu raudoniu, o moters galvoje žiojėjo pistoleto palikta žaizda.
Atliekant savo pareigas, teko ne kartą regėti šiurpių vaizdų, bet dabar jis tirtėjo lyg epušės lapas. Protas akimirką visiškai aptemo, ašaros pliūptelėjo iš akių, tačiau netrukus nugara perbėgo šiurpus suvokimas: niekur nesigirdėjo kūdikio verksmo... Jis puolė bėgti. Su stakta išvertęs kūdikio kambario duris pamatė sceną, kuri jį persekiodavo sapnuose penkiolika metų. Lopšys buvo tuščias...
Smulkus lietus ėmė merkti šviesų kupiną kvartalą. Dauguma žmonių siūbtelėjo stoginių link, kai kurie viršum galvų išskleidė skėčius. Jis nepaisė lietaus – buvo pernelyg paskendęs savyje – kol vienas lašas paptelėjo tiesiai ant smilkstančio cigaretės galiuko. Ji užgeso. Vyras susikeikė ir numetė nuorūką šalin. Išgriebęs iš švarko kitą cigaretę, ištraukė žiebtuvėlį ir jau ruošėsi degti, kai netikėtai pilkas pavidalas rėžėsi į jį. Žiebtuvėlis sunkiai žnegtelėjo žemėn, o nepridegta cigaretė nuskriejo kiek tolėliau ir įkrito į nutekamąjį lietaus vamzdį.
Jis parkrito. Galva pokštelėjo į drėgną asfaltą. Instinktyviai užsimerkė ir iš skausmo sukando dantis. Praplėšė jas norėdamas pažvelgti į tą netikėlį, kuris jį pargriovė. Viršum jo, pasirėmusi rankomis į kietą pagrindą, gulėjo smulkutė, pablyškusi, kokių penkiolikos metų, mergaitė. Avėjo sportiniais bateliais, kurių viename ties nykščiu žiojėjo skylė, kojas dengė apibrizgę, kiek per dideli džinsai.  Pilko sportinio megztuko gobtuvas buvo užmaukšlintas ant galvos, kurią jau ir taip dengė mėlyna beisbolo kepuraitė. Iš po snapelio blykstelėjo ryškiai mėlynos akys. Kol jis bandė atsitokėti, mergaitė pažvelgė jam į akis, rodėsi, permetė kiaurai. Jis nejučia krūptelėjo. Mergaitė atsigręžė, kažkaip nevikriai nuslydo nuo jo ir pašokusi pasileido bėgti. 
Vyriškis atsikėlė ir pažvelgė mergaitei pavymui. Pilka dėmelė sušmėžavo minioje ir išnyko. Papurtęs galvą jis apsigręžė toliau eiti kur ėjęs, bet šį syk jį šiurkščiai nustūmė du vyriškiai. Jie abu vilkėjo kostiumais, ir šiaip net nebūtų išsiskyrę iš minios, šliaužiančios dulksnos merkiama gatve. Vyresnysis buvo plikas, didele, it bulvė, nosimi ir storomis lūpomis. Viršum jų juodavo reti ūsiukai. Ant kaktos jam buvo matyti kelios šviežios žaizdos, greičiausiai kieno nors nagų paliktos. Jaunesnis buvo aukštesnis, jo aštrūs veido bruožai kažkuo priminė laukinę katę. Veide išsiskyrė ilga, tarsi dirbtinė nosis. Keistasis duetas buvo pridengęs akis tamsintais akiniais. Įprasta, nes šviesos kvartale vargino. Du vyrai trumpai apsidairė aplink, aukštasis linktelėjo galva kryptimi, kur nubėgo pilkoji mergaitė ir abu skubiai, šiurkščiai stumdydami praeivius, nužingsniavo.
Vyras palydėjo juos žvilgsniu, nusispjovė ir išsitraukė dar vieną cigaretę. Iš įpročio brūkštelėjo per kišenę, pamiršęs, jog žiebtuvėlis iškrito. Joje pajautė svetimkūnį, daiktą, kuris jam nepriklausė, kurio dar prieš keletą minučių jis neturėjo. Žmogus lėtai išėmė paslaptingą objektą. Tai buvo sidabrinis kubelis, poros centimetrų ilgio, išvagotas tamsios mėlynos spalvos ruoželiais. Jie ritmingai pulsavo. Vyriškis buvo matęs tokį objektą. Tai buvo elektroninė duomenų saugykla. Jas įsigyti buvo itin sunku, nes duomenis saugojo beveik neįveikiamos apsaugos programos. Akimirksniu prabudo policininko instinktai. Jis suvokė, jog kubą į kišenę mikliai sugebėjo įdėti anoji mergaitė. Nuojauta kuždėjo, jog tas daiktelis yra svarbus ir du vyrai, kurie nusekė mergaitei pavymui, būtent jį ir tikisi surasti. Ir pasiimti, be jokių abejonių, panaudodami jėgą.
Švarko rankove jis nubraukė drėgmę nuo savo kaktos. Tai galėjo būti lietus. Arba šaltas prakaitas. Pirmąsyk per penkerius metus, jis pajuto turįs tikslą. Smegenyse sukirbėjo seniai nejausti impulsai. Mikliai apsisukęs ant kulno, vyriškis puolė bėgti. Jei nori padėti mergaitei, yra tik viena vieta šiame šviesų nutviekstame kvartale, kur jis gali rasti atsakymą.
***
„Meng Hao“ – taip vadinosi sena kinietiška krautuvėlė. Atidarius duris skimbtelėjo varpelis ir pasigirdo šlepsėjimas. Iš už prekystalio išniro nedidelis, susitraukęs seniokas. Jis maloniai nusišypsojo įėjusiam vyriškiui.
Laba vakarą! Mes uždaryti, prašau ateiti rytoj, - suskambo parodijos riba balansuojantis akcentas. Tebesišypsodamas ir linkčiodamas seniokas nutrepsėjo prie durų ir jas atidarė. Mandagus pasiuntimas velniop.
Ore kvepėjo kinietiškais prieskoniais ir sendaikčiais. „Meng Hao“ galėjai įsigyti visko, ko apsukrūs kontrabandininkai sugebėdavo įvežti iš Kinijos – minėti prieskoniai, antikvarai, knygos, smulkūs suvenyrai – bet tai tebuvo priedanga turistams. Kvartalo senbuviai gerai žinojo, jog čia  galima buvo gauti šio to daugiau, nei kvapnaus šafrano ar nefritinių pakabukų. Žmogus ištiesė seniokui delną, kuriame gulėjo sidabrinis kubelis. Senio akys išsiplėtė.
- Kodėl iškart nesakėt? Užeikite, užeikite, - dabar jau nuoširdžiai šypsodamas, šalin numetęs stereotipinį akcentą, senasis kinas stumte nustūmė vyriškį prie prekystalio. Po juo apgraibomis surado mygtuką ir spustelėjo. Kažkas trakštelėjo ir už jų atsivėrė slaptos durys. Vyras žengė per praėjimą ir išėjo į blausios violetinės šviesos nutviekstą koridorių. Pasuko kairėn ir pamatė plieno duris, prie kurių stovėjo azijietis jaunuolis. Vilkėjo juodus berankovius marškinėlius, kas leido jam demonstruoti tatuiruotę ant dešiniosios rankos – raudoną drakoną, ryjantį savo paties uodegą. Vietinės kinų mafijos simbolis.
Vaikinukas klausiamai nužvelgė pusamžį vyrą, bet visgi brūkštelėjo plastikine kortele-raktu per skaitytuvą šalia durų. Šios atsidarė. Blausi violetinė šviesa nušvietė platų kambarį. Jame stovėjo gal tuzinas keistų, aparatų. Jie priminė stomatologų kėdes, prie kurių įvairiausiais laidais buvo pritvirtinti chrominiai šalmai. Nemažai kėdžių buvo užimtos – jose buvo „prijungti“ įvairiausio plauko jaunuoliai. Ant rankų matėsi adatų paliktos žymės. Aplink jas zujo pora žmonių baltais, tarsi gydytojų, chalatais – prižiūrėtojai. Šis kambarys buvo naujojo amžiaus narkomanų irštva.
Už tam tikrą sumą, buvo galima prisijungti prie prie vieno iš aparatų. Jie stimuliuodavo smegenis, perkeldami vartotojo samonę į kibererdvės simuliaciją. Iš esmės tai buvo vartotojo sąsają, prijungta prie milžiniško kompiuterio. Jis girdėjo po grindimis dūzgiančias mašinas ir nuo jų aušinimo sistemų plūstančią vėsumą. Narkomanai čia naudodavosi kibererdve, siekdami įgyvendinti slapčiausias savo fantazijas – ar tai būtų buvimas superherojumi, ar naktis su išsvajota moterimi. Prieš prijungdami vartotoją į sąsają, prižiūrėtojai į veną prijungdavo keletą žarnelių. Šios pumpuodavo į kūną chemines medžiagas, kurios padedavo išsiskirti oksitocinui ir dopaminui – hormonams, kurie sukelia euforijos pojūtį. „Pasivažinėję“ kibererdvėje, narkomanai prisiekdavo, jog geresnio „kaifo“ gyvenime nėra patyrę. Tiesa, čia perdozavimas  baigdavosi blogiau, nei mirtimi - „perdegęs“ galėjai atsidurti vegetatyvinėje būklėje. Kai kur puse lūpų buvo kalbama, jog perdozavusiojo sąmonė lieka klaidžioti kibererdvėje. Kaip juoda, nerami šmėkla...
Tačiau jo tikslas buvo kitoks. Kibererdvės vartotojo sąsajos supaprastindavo priėjimą prie visų failų, transformuodamos sudėtingas dvejetainio kodo eilutes į vizualią informaciją, ir net ne itin patyręs vartotojas galėjo apeiti apsaugines sistemas. Prie jo pribėgo vienas iš prižiūrėtojų – pliktelėjęs, žemaūgis vyriškis žiurkišku veidu. Riesta nosis, atsikišę priekiniai dantys ir mažos juodos akutės jį darė atstumiantį, nors buvo matyti, jog kaip įmanydamas stengiasi šypsotis. Tai darė jo fizionomiją dar šiurpesnę ir atgrsesnę.
Kuo galiu padėti? - lipšniai pasiteiravo.
Vyras parodė sidabrišką kubą. Mėlyni grioveliai pulsavo vis tankiau. Žiurkiaveidis išpūtė akis ir linktelėjo – daugiau jam aiškinti nieko nereikėjo. Pasodinęs į artimiausią laisvą kėdę, prižiūrėtojas užmaukšlino jam ant galvos šalmą ir spragtelėjo sąsajos jungiklį. Akyse aptemo, ausis užgulė tarytum kylančio lėktuvo garsas. Ir štai jis stovėjo sidabriniame kambaryje, išvagotame mėlynų, pulsuojančių linijų. Apsidairęs pamatė, jog jokių apsauginių priemonių nėra. Jei ir buvo, kažkas meistriškai jų atsikratė. Kambaryje tebuvo vienas objektas – sidabrinis pjedestalas. Ant jo gulėjo šūsnis nuotraukų. Jis paėmė pluoštą ir ėmė žiūrinėti. Kai kurie vaizdai buvo pažįstami – tai buvo narkotikų laboratorija, kurią jis su kolegomis „sutvarkė“ per paskutinįjį savo reidą. Pažįstami veidai nuotraukose, matytos vietos. Daug kur šmėkščiojo ir įtakingi asmenys, aukšto lygio valstybės pareigūnai, politikai... viename vaizde jis matė savo bendradarbį, lašinantį neaiškų skystį jam į gėrimą. Staiga jis sustojo. Viena nuotrauka  sustingdė kraują jo gyslose. Jis atpažino savo žmonos kūną.
Nuotraukos nebuvo vien tik paveikslėliai. Taip vartotojo sąsaja perteikdavo daugiaformačius failus. Nuotrauką su mylimos moters atvaizdu jis švystelėjo oran. Ji pakibo, tarsi projektoriaus rodoma trimatė holograma. Rankų gestais jis pakeitė nustatymus ir atsuko įrašą į pačią pradžią. Įrašas rodė vaizdus, kuriuos matė žmogus, sugriovęs jo gyvenimą. Prasidėjo viskas nuo liaunų pirštų, rakinančių spyną. Durys girgždėdamos atsivėrė, ir pasigirdo tylus keiksmas. Žmogžudys tyliai ištraukė pistoletą ir užsuko ant jo vamzdžio duslintuvą. Lėtai lipo laiptais, atidarė miegamojo duris.
Mielas, čia tu? - mieguistai sukuždėjo šviesiaplaukė moteris.
Ji neatsibudo. Žudikas tylutėliai prisėlino prie lovos. Nutaikė pistoletą moteriai į smilkinį ir priglaudė. Nuo šalto metalo ji krūptelėjo ir atmerkė akis. Pasigirdo garsus pokštelėjimas, tarsi būtų sprogusi elektros lemputė ir pasipylė kraujas. Smogikas atsidūsėjo, bet staiga pasigirdo kūdikio verksmas. Jis nuskubėjo į vaiko kambarį ir pažvelgęs lopšelin, pamatė rubuilę mergytę mėlynomis akimis. Nutaikė į ją pistoletą, bet ginklas drebėjo, kol galų gale nusviro. Viena drebančia ranka žudikas išėmė kūdikį iš lopšio ir priglaudęs prie krūtinės nuskubėjo žemyn. Praeidamas koridoriuj netikėtai žvilgtelėjo į veidrodį. Katę primenantis veidas buvo aptaškytas aukos krauju.
Jam buvo gana. Atsijugė ir išėmė iš įtaiso kubą. Tai buvo labai svarių įkalčių rinkinys. Su juo, jis galėtų susigrąžinti gyvenimą, darbą... Ir dukrą, su kuria susidūrė gatvėje. Tikriausiai ir ji matė duomenis kube, galbūt pati ir apėjo apsaugą. Dabar jai grėsė mirtinas pavojus. Jis šovė tiesiai prie durų.
Ei, palauk! - sucypė prižiūrėtojas. - Nesusimokėjai!
Jis atsakė nepadoriu gestu ir pamatė, jog kelią prie durų jam pastojo tas pats jaunas azijietis. Nesutrikęs, vyriškis spyrė jaunuoliui žemiau juostos, ir kai šis iš skausmo susilenkė, alkūne tvojo jam į galvą. Vaikinas be žado susmuko ant grindų. Persigandęs prižiūrėtojas vis dar cypė kažką apie pinigus, bet jis nebesiklausė. Skubiai užlėkė laiptais ir išsmuko iš parduotuvės gatvėn.
***
Kartais šviesa gali slėpti netgi geriau už tamsą. Tuo įsitikino mažas pilkas šešėlis. Vikriai šmurkščiodamas tarp praeivių jis sugebėjo išvengti persekiotojų, o žmonių kūnai ją slėpė nuo pavojingų akių. Bet nuovargis prisivijo ją greičiau, nei žudikai. Teko smukti į blausiai apšviestas alėją, šokinėjant per dvokiančius šiukšlių konteinerius. Posūkis dešinėn ir... kažkas ją nutvėrė už rankos. Bet tai nebuvo vienas iš baltai apsirengusių žmogžudžių. Tai buvo jos tėvas.
***
„Žiurkės uodega“ buvo pats skurdžiausias baras kvartale. Čia rinkosi žemiausieji iš žemiausiųjų, nuolat trenkė šlapimu ir vėmalais. Šįvakar „Žiurkės uodega“ buvo tuštesnė nei įprastai. Tik nukriošęs bedantis barmenas valė alaus bokalą. Per duris įžengė du vyrai baltais kostiumais. Mažesnysis ir praplikęs vos įėjęs suraukė nosį ir dar labiau papūtė savo storas lūpas, o ilgaplaukis paklausė barmeno:
Ar čia neužėjo mergaitė? Pilkai apsirengus, penkiolikos metų amžiaus? - paklausė.
Barmenas tik išsiviepė ir bakstelėjo į ausį. Jis buvo kurčias.
Ei, gvėros! - pasigirdo šūksnis. -  Aš čia!
Vyrai pakėlė akis aukštyn. Pro išluptas lentas lubos į juos žvelgė mergaitė. Žudikai skubiai liuoktelėjo laiptų salės gale link. Užšokavę viršun jie pamatė dureles tolimojoje sienoje – jos buvo plačiai atvertos. Per jas pylė lietus, smarkiai sustiprėjęs nuo vakaro pradžios. Durelės atvėrė vaizdą į nedidelį balkonėlį. Plikšis pirmas nukurnėjo jų link, tačiau ilgaplaukis sulėtino žingsnį, įtardamas kažką negero.
***

Tupėdamas ant gretimo stogo ir merkiamas lietaus jis tvirčiau sugniaužė pistoleto rankeną. Džiaugėsi įsigijęs, nors ir teko pasinaudoti nelegaliais kanalais – teisiškai jis vis dar buvo nuteistas žmogžudys. Bet neilgam. Tuoj jis sunaikins persekiotojus. Rytoj pat atiduos sidabrinį kubą policijai. Kaltieji bus surasti ir suimti. Jis atgaus savo gyvenimą. Galbūt net ir darbą. Gyvens su savo dukra...
Pirmas išlindo plikis. Net nesidairydamas išlėkė pro atlapotas dureles. Vyras prisitaikė ir nuspaudė gaiduką. Pistoletas garsiai pokštelėjo, žudikas kluptelėjo, persisvėrė per turėklą ir nugarmėjo žemyn. Antrasis šmėkštelėjo tarpdury, bet gudriai pasislėpė šalia durų ir ėmė atsišaudyti. Staiga jis pastebėjo ją – pilką šešėlį, ant stoginės viršum balkono. Rankose ji laikė išluptą lentą. Vyras perprato savo dukros sumanymą. Jis nučiuože stogu, paleisdamas dar pora kulkų, idant oponentui neatsivertų patogi galimybė. Beveik tuo pat metu mergaitė nušoko į balkoną ir mikliai užsimojo ir trinktelėjo žmogui už sienos. Pasigirdo aiktelėjimas ir klanktelėjo metalas – užpuolikas buvo nuginkluotas. Kaip tik tuo metu vyras priartėjo prie stogo krašto. Inercija jį praktiškai  įsviedė į balkoną. Įlėkęs per dureles, jis pasisuko ir nukreipė ginklą, tačiau tepamatė parblokštą savo dukterį. Ilgaplaukis šoko pačiupti savo ginklo. Vyriškis staiga pakreipė ginklą ir pasigirdo šūvių garsai. Katinišką veidą iškreipė skausmo grimasa.
Vyras, likęs stovėti, sunkiai alsavo. Ranka, laikanti pistoletą, drebėjo tarytum drugio krečiama. Staiga jis pajuto aštrų skausmą ties krūtine. Pažvelgęs, pamatė, jog burgundiškas jo marškinių atspalvis dar patamsėjo.
Tėti!
***
Šaltas lietus merkia ryškių šviesų nutviekstą gatvę. Lūkuriuojantys po viešbučių ir barų pastogėmis žvelgia į margą skėčių jūrą. Niekas nepastebi, kaip iš seno, sukiužusio baro išsvirduoliuoja vyriškis. Jį prilaikydama veda jauna mergaitė. Staiga jis sukniumba. Mergaitė atverčia jį ant nugaros, bando šauktis pagalbos, bet minia šalta ir kurčia. Aplink vyriškio kūną telkiasi raudonis. Žmogus paliečia jos veidą, švelniai, tarytum ji būtų trapus krištolas. Judviejų vaiskios mėlynos akys susitinka ir jis nusišypso. Ranka nusvyra ir suglemba. Lyja...