Idiotų triumfas

Numiręs poetas skandins savo mūzą, belaidodamas ją krištoliniam karste.
Be oro, be tikslo, basa, be drabužių- soti nesijaus jau benamio dvasia.
Pigi, raudona nosis ir ryškus grimas- tai,, imidžo“ dalis pasauly šiuolaikiniam.
Mes supsimės supynėm, dainuosime užkimę- ir tegul bando kopijuot mus visi mimai!

Apatišką veidą sunku pamatyti pilnoj netikrų šypsenų minioje.
O gaila! Turiu Tau dar daug pasakyti- nenoriu viena aš gyvent tyloje.
Gilioje. O galbūt daugiau man žodžių nereikia? Ne žodžiuose slypi dažniausiai esmė.
Kaip gaila, beprotiškai gaila- nespėjau šį kartą ištarti:,, sudie“.

O gal ir gerai, kad nespėjau – išsaugosiu savo brangiausias mintis ir jausmus!
Juk apnuoginęs sielą poetas, galop pasidaro taip pat nejautrus?..
Cigaro dūmuose paskendus Mona Liza, Tau nesuteiks pilnatvės jausmo, vietoj tuštumos.
Ir vis tik...

Kas dieną mes dar bandome vaidinti teatrą, žinodami, jog idiotai vėl triumfuos.