dienoraščio skiautė

Prisiminiau, kad kartą manęs prašė parašyti merginai kvietimą į pasimatymą. Iškilo natūralus klausimas:

- Ką tu žinai apie ją? - mano pašnekovas skubiai atsakė:

- Ji tamsiaplaukė, gražios akys ir daili nosytė.

Nusijuokiau ir išmaukiau degtinę, mostelėjau ranka, kad įpiltų dar.

- Arba tu nesupratai klausimo, arba tu nieko apie ją nežinai. - Pasikasiau galvą ir ant stalo nukrito pleiskana (turiu tą bėdą karts nuo karto metuose - aš gi ne reklamos auka).

- Bent vardą žinai?
- Žinau - Jurga. Ir ofiso adresą žinau.
- Tikras žinovas, ką jai nori pasakyti?
- Įdomus klausimas - pats žinai.
- Viskas aišku. 200. - (jei mergina ne man, tai tegu sumoka už popierių ir rašalą).
- Ooo.. - atvepo žandas, - nemažai.
- Tavo teisė rinktis, pats žinai, kad šūdo nestumiu. - šyptelėjau.
- Sutarta..
- Labai gerai, lauk rezultatų. Beje, kokios spalvos akys?
- Melsvos.

Daugiau neprataręs nei žodžio susipyliau stiklą, paėmiau pinigus ir palikau ponaičiui sumokėti sąskaita.

Laiškų rašymas už pinigus - hobis. Kažkada juokais mestelėjau skelbimą, kad rašau laiškus įvairiomis temomis ir, kaip nekeista, atsirado pageidaujančių. Mokėjo neblogai už laiškus žmonoms, vyrams, merginoms, bosams, draugams, giminaičiams, meilužiams. Rašiau meilės, dalykinius, atsiprašymo, užuojautos - you name it. Uždirbau šiokią tokią reputaciją ir daug tuščių butelių kampe. Gyvenimo ironija - man asmeniškai savo reikmėms laiškus rašyti be galo sunku, tiesiog nėra idėjų. Geriausiu atveju viskas baigiasi užklijuotu voku be pašto ženklo, besimetančiu kur nors ant stalo, kol žmogus personaliai jo nepasiima.
Tačiau svarbiausia geri norai, ar ne?

Grįždamas į viešbutį nusipirkau gintarinį butelaitį viskio ir keptą viščiuką. Pakilęs į kambarį kritau ant lovos ir, kapodamas apskrudusią šlaunį, stebėjau kaip jūrų vėpliai ėda pingvinus. Gilaus įspūdžio nepaliko, tingiu judesiu spustelėjau mygelį. Ooo, reklamų šou - pats tas. Daug neblogų momentų, be to laiškai taip pat savotiška reklama.
Svarsčiau kaip rašyti laišką - ar ant popieriaus, ar iškart rinkti email. Nutariau, kad popierinis variantas labiau tinkamas, neblaškys, nors teks vėliau ir paminkyti klavišus.

Laiškai moteriai yra be galo paprastas, gražus, bet subtilus dalykas. Jie turi būti tik: šmaikštūs, švelnūs, juokingi, bet su vyriškumo kvapeliu, malonūs, neįžeidžiantys, juos turi būti galima lengvai perskaityti balsu ir svarbiausia, kad juos būtų galima kam nors parodyti (mamai, tėčiui, vyrui, draugui, vaikams - nesvarbu), bet svarbiausia jų savybė - sudominti, priversti moterį norėti skaityti tą laišką dar ir dar, tai turi būti mažas šedevras, įkalinantis akimirką raidėse. Išvada - tam, kad parašyti tokį laišką, reikia neblogai pažinoti moterį, tačiau aš neturiu tokios galimybės (man tik 15) (tiksliau - tai būtų nelabai gražu iš mano pusės), tad teks išreikšti savo norą ją pažinti.

Sunkiausia dalis - pradžia.

Kol nešauna į galvą mintis apie pradžia - laiškas nė iš vietos. "Mano mieloji Jurga" - netinka, gal ji visai ne mieloji ir pati tai puikiai supranta, be to - tai atviras savininkiškumas. "Miela" - taip pat netinka, moteris visai nepažįstama.

Taigi taigi. Pamastęs nusprendžiau brukštelėti laišką ryte, o dabar apsisvaiginti ir rašyti jį mintyse. Vis vien šiandien trečiadienis, o laišką reikia siųsti pirmadienį, blogiausiu atveju - antradienį. Nekyla klausimas kodėl? Ryte ir atsakysiu.

***

Ryto sulaukiau nemiegodamas. Už visas tas crazy idėjas mano galvoje moku skaudžiai - vėl ausis varva ir kaip durklas smegenis bado skausmas. Cigaretė smilksta dantyse - nėra noro traukti dūmą į plaučius. Užgesinu ją ir makteliu gerą gurkšnį viskio. Trumpam užgniaužia kvapą, akys virsta iš orbitų. Sunkiai nuryju tai kas burnoje - vištienos skonį, nikotiną, viskį, seiles ir pasišlykštėjimas. Veidą iškreipia grimasa - išsiviepiu, šaipaus pats iš savęs, taip įdomiau.

Tiesą sakant, skausmas nėra blogai, blogai yra laukti kada jis praeis, o dar blogiau - kada jis sugrįš. Noriu žuvies.

Konservuotos tunos skonis - pobjauris, ypač po viskio ir tabako, bet man kaip tik to ir reikia.

"Žavioji Jurga

Mano kūnas nuščiūva ir galvoje ošia jūra. Kai prisimenu Tavo giliąsias akis, taip ir norisi užsivilkti nepatogią nardymo įrangą bei nerti į tą mėlį."


Nelabai skamba? Cha. Bet mano klientas rašytų kažką panašaus. Praktiškas toks vyrukas - jei jau prie jūros, tai kodėl gi neišsinuomavus akvalango? Nežinai gi kada vėl sugrįši. Darbai, rūpesčiai.. Na gal taip ir nerašytu, tikslesnis variantas:

"Jurga!

Aš važiuoju prie jūros ir prisiminiau _tave_, gal nori važiuoti su manim kartu? panardytume su akvalangais. Beje, ar turi teises? "

Toks mielas laiškutis, būtų visai tinkamas, jei rašytum savo sesei, kolegei ar buvusiai mokslo draugei. Nuostabu, bet panašūs laiškai sudaro bent trečią dalį iš mano parašytų. Temos skirtingos, bet esmė panaši. Kartą atėjo pas mane vaikinas, atnešė dviejų puslapių laišką, bandydamas paaiškinti kolegei iš kur gavo kelionę dviems žmonėms į kalnus slidinėt. Tikslas aiškus ten, be slidžių ir lazdų, nebuvo žinoma tik ar tuose kalnuose išvis sniego yra. Verdiktas buvo trumpas:
"Diktuoju e-mail:
Valerija,
turiu kelionę dviem į kalnus. Planavau važiuoti kartu su broliu, bet - problemos. Aš vis vien planuoju nuvykti, tad jei esi nieko prieš - prisidėk. Daugiau neturiu kam pasiūlyti, pinigai sumokėti, atostogos suderintos.

Kostas"

Pasekmė - po poros savaičių abu deginosi po kalnų saule, o po šešioliktą dieną žioplys išsisuko koją, pragulėjo likusias penkias dienas lovoje. Galima pastebėti, kad laiškai dar ne viskas, reikia ir proto turėti ir fizinio pasirengimo. Neabejoju, kad Valerija prieš važiuodama išsiaiškino kaip teisingai užsidėti slides ir griūti, kad kuo mažiau susižeistum. O čia - erelis: "tuoj pamatysi kaip aš greitai leidžiuos ir išsisuku sau koją, pamatysi!". Savaime aišku, kad likusias dieneles Valerija smagiai slidinėjo, nepamiršdama pamerkti akies jaunam instruktoriui, atletiškam tokiam vyrukui, mačiau nuotrauką, kai užbėgau aplankyti Kosto. Jaukūs tie nameliai su židiniu kalnuose..

"Žavi nepažįstamoji Jurga" 

Paprasta, aišku ir teisybė. Toliau viskas bus paprasta, nes pradžia parodo laiško stilių - jis bus šiek tiek romantiškas, žaviai merginai, su troškimu ją pažinti (kas nesuprato kodėl romantiškas - siūlau toliau nebeskaityti). dar bandysime spėti, kad ji nieko prieš gauti gėlių puokštę (stebėtinas įžvalgumas), bei linkus surizikuoti pasimatyti, net jei jau turi kažką nusižiūrėjusi (vis tas moteriškas smalsumas).

Vos nepamiršau - pirmadienį laiškas siunčiamas todėl, kad a) dažniausiai savaitės dienotvarkė kuriama pirmadienį, b) yra laiko pasiruošti susitikimui ir atsakyti į laišką, pvz:

"penktadienį aš užimta, tačiau šeštadienį mielu noru kartu išgerčiau arbatos".

Beje, aš buvau neteisus - jie susitiko penktadienį, nes šeštadienį turėjo grįžti jos vaikinas.
"Tikiuosi, kad piktu neminėsite nekaltos puokštės gėlių (jos tikrai nekaltos - tik aš!), kurios man primena Jūsų akis, tačiau aš suprasiu, jei panorėsite man ją grąžinti - praneškite kur ir kada. Norėčiau Jus išbučiuoti, pradėdamas nuo žavios nosytės, bet pirmam kartui tiks vien tik klausytis Jūsų mielo balselio prie kavos puodelio. Nedrįstu tikėtis, kad tokia nuostabi būtybė žengia viena per pasaulį, bet man užtektų Jūsų šypsenos.
Nuoširdžiai, Adomas"


(NB! - įkalti tam stuobriui, kad nusiųstu merginai gėlių!!)

Ne stebuklas, tačiau atsižvelgiant į maniškio kliento sugebėjimus - pats tas. Nagi panagrinėkime laišką:

"Tikiuosi, kad piktu neminėsite nekaltos puokštės gelių... " - gėlių poveikis yra dvejopas - beveik visoms moterims patinka jas gauti (ir tikrai ne gėlės kaltos, kad jų mažai dovanojama), bei tai parodo, kad vyras moka žavėtis mergina. Svarbu dėmesys - kaltininkas neliks nepastebėtas (Netikit?? Paklauskit merginos kolegių).
"kurios man primena Jūsų akis" - čia jau atviras komplimentas, gėlės asocijuojasi su grožiu, akis lyginti su grožiu - šaunus ėjimas.

"tačiau aš suprasiu, jei panorėsite man ją grąžinti - praneškite kur ir kada." Reta moteris gražina gėlės, bet kur ir bet kada - dažna. Beje, toks sakinys dar ir palieka moteriai išeitį - tuomet ji jaučiasi tvirčiau.

"Norėčiau Jus išbučiuoti... " - atvira, erotiška, kuri moteris nenori būti bučiuojama??
"... pradėdamas nuo žavios nosytės.. " - nuoširdžiai tikiuosi, kad jos nosis išties žavi ir kad ji girdėjo apie tai iš kitų. Galima tarti, kad vaikinas pastabus ir iškart įvertino moters kūną, o tai, kad pradėtų bučiuoti nuo nosytės - nieko nuostabaus, prieš mylėjimąsi taip pat reikia nusirengti ar ne?

".. bet pirmam kartui.. " - ši frazė parodo, kad vaikinas nepasiduos ir nieko prieš padraugauti "šiaip sau", neskubant prie reikalo (tik nemanykit, kad moterys nesupranta ko iš jų norima). Mielas balselis yra gerai, ech...

".. geriant kavą.. " - sako, kad pirmas pasimatymas nebūtinai turi būti ilgas ir vykti vakarėjant. Beje, jei moteris atsako, kad kavos negeria, bet mielai išgertų arbatos ar "dar ko nors" - šansai dvigubėja. Ne gėrime esmė.

"Nedrįsti tikėtis, kad tokia nuostabi būtybė žengia viena per pasaulį, bet man užtektų Jūsų šypsenos. " - švelniai taria, kad moteris žavi, vertinama ir kad konkurentai nebaisūs (pasitikėjimas savimi duoda "šio bei to"). vis vien moterys kas tris metus dairosi naujo patino, tai kas trukdo sulaukti savo eilės??

"Nuoširdžiai" - nerašysi gi - "mylintis" ar "kenčiantis". "Nuoširdžiai Jūsų" taip pat netinka - nepulk iškart po kojomis, vaikine, turėk savigarbos jausmą.


Taigi, taip nesudėtingai uždirbami pinigai. renku tekstą ir siunčiu e-mail klientui su nurodymais - "siųsti pirmadienį, mėlynos gėlės, baltas popierius, baltas vokas". Daugiau niekas nuo manęs nepriklauso, tikiuosi, kad kliento rašysena įskaitoma. hmm.. siunčiu dar vieną e-mail - "nespausdinti, rašyti ranka!!! ". Dabar jau tikrai viskas.

***

Iš visų laiškų, kuriuos teko rašyti - smagiausia dirbti su meilužiais. Kai juos rašau - labai detaliai mintyse matau visą eigą. Pradinės informacijos kiekis taip pat minimalus - mėgstamiausi rūbai? Kas po jais??

Visiems, kuriems kilo klausimas - taip rašau ir vyrams. Tai paprasta - "aš tik su apatiniais laukiu Tavęs, kol mane suriši". Jiems daug nereikia..