Laiškanešys Baba

Baltosios meškos

Mažasis laiškanešys, išsikasęs sniego olą, joje tarsi koks voveriukas susisuko į kamuoliuką. Galvą šildė raudona smaila kepurė, švarkeliu bandė užsikloti kojytes ir visas stengėsi susivynioti į didelį savo šaliką. Brrr kaip šalta. Kad greičiau praeitų laikas ir nejaustų šalčio, Baba nusprendė deklamuoti eiles. Bet staiga jis prisiminė, kad visiškai nesiruošė Kalėdoms ir nesimokė nei vieno eilėraštuko.
- Teks kurti, nusprendė Nykštukas.
O jei būčiau aš meška,
būtų nebaisi pūga.
Sau tūnočiau oloje,
labai labai šiltoje.
O pūga atrodo dar labiau tik įsisiautėjo. Staiga visai netikėtai Baba pajuto šilto oro gūsį. Pro sniegą į jį žvelgė juoda meškiuko nosytė.
-Mamyte, aš užuodžiu ledinuką, ar galima jį suvalgyti? - paklausė vaikiškas balsas.
Nesulaukęs atsakymo, Nykštukas Baba iš baimės pašoko, ir kad sušuks:
-Aš ne ledinukas, aš nykštukas, Kalėdų senelio laiškanešys!
Meškutis net stryktelėjo į viršų ir nubėgo pasislėpti už mamos.
-Na na, - šiek tiek pašaipiai tarė mama baltoji meška. - Dar pora valandų ir iš tavęs beliks tik ledinukas, o ne Kalėdų senio laiškanešys. Ir koks gi tu laiškanešys, jei neturi nei apsiausto, nei žibinto, ir dar iš traukinio sugebėjai iškristi?
- Kokio dar traukinio? - sutriko Baba.
- Kokio, kokio. Ogi to, su kuriuo nykštukai paštą išvežioja. Eime pas mus į svečius, o tai čia sustirsi per pūgą. Pasibaigs pūga, sulauksi saviškių ir galėsi toliau nešioti laiškus mažyliams nuo Kalėdų senio.