Druska sriuboje

Koks neskanus kraujas. Gal tai meilės skonis? Kas man dabar pasakys, aš net nesu jutus, kas tai – prisilietimai, švelnus bučinys, žaižaruojantis žvilgsnis. Toks šviesus, net akinantis, toks, kad akys pradeda ašarot. Neturiu su kuo palygint, turbūt jis toks, kaip kvarco lempos skleidžiama šviesa. Tokia sausinanti, iščiulpianti paskutines jėgas nemirksėti. Kodėl visi sako, kad meilė sušildo? Nejuokaukite, jei valandų valandas gulėsite ant šalto vonios grindinio negalėdamas pajudėti, nes kūnas sutraiškytas į milijonus ląstelių skausmo, jūs suprasite, kad atėjęs princas, pririšęs baltą kumelę stovėjimo aikštelėje prie dviračiams saugoti skirtų gelžgalių apačioje, jūsų neprivers virpėti ir kraujas nepradės cirkuliuoti šešis kartus greičiau. Jūs nebent pradėsite šauktis pagalbos, nes jums pasirodys, kad tas vyras – eilinis maniakas, slapta naktimis tikrinantis durų rankenas laiptinėse, norėdamas sulaužyti kurį nors Dievo įsakymą arba visus iš eilės.
Liūdniausia tai, kad aš nenorėjau tekėti. Nors, tiesą sakant, norėjau, bet tai buvo ne šilti jausmai, o paniška baimė likti vienai, be vyro peties. Aš maniau, kad liksiu senmergė, liksiu niekam nereikalinga ir net pažiūrėti į mano pusę niekas nenorės. Ką aš galėjau duoti vyrui, būdama septyniolikos? Manau, atsakymas vienas – aš buvau plunksna, kuri glostė jo ego. Aš tebuvau gražūs linkiai priešais pro užuolaidą šviečiant mėnesienai, buvau seksualios blondinės garbanos, kutenančios jo šlaunis, aš buvau tiktai kunigo vaidmenį atliekanti persona, tik, be sutanos ir apatinių. Bet seksas buvo geras. O gal skamba naiviai? Nes aš neturėjau, su kuo palyginti, aš buvau plastilino gabalas, iš kurio jis lipdė skulptūrą – Dovydo moteriškąjį pavidalą. Bet kam patinka tobulybė, pasakykit. Nuobodu.
Išbalęs veidas puikiai derinosi prie vonios kambario sienų ir grindinio. Iš toliau, spėju, gali ir neatskirti kontūrų. Raudona mano skysčių bala puikiai atspindėjo viršum esančias lempas, kurios greičiausiai buvo naudojamos operacinėse. Trūko tik skradžiai ausis veriančios elektroninės muzikos natų ir britiško akcento. Būtų puiki terpė vaizdo klipui. Ironija tampa neatsiejama gyvenimo dalimi, beveik pagrindiniu gyvenimo varikliu, kai atsibundi ir užmiegi skausme – tiek dvasiniam, tiek fiziniam. Galima sakyti, pradedi įžvelgi pozityvą negatyve. Juk žmonės tau visada pataria ieškoti gerų dalykų savo gyvenime, kai apima gilus liūdesys, kai nebetenki motyvacijos arba nematai prasmės ir tikslo gyventi. Tau jie pataria tiesiog paprastai atrast tą tikslą arba rasti tai, kas motyvuoja. Va taip būtent paprastai – imi ir atrandi. Ir depresija atsiranda privalomų gyvenime padaryti dalykų sąrašo apačioje. Todėl po trijų santuokos metų, kai žmogus tampa tau asmeniu, su kuriuo dalijiesi tik gyvenamuoju plotu ir už nuomą susimoki paslaugomis, kurias gali teikti tik moteriškas kūnas, tu vis dar bandai atrasti pozityvą savo rutinoje. Kai ištikus isterijos priepuoliui tu bandai išspausti šypseną atlekiant vyriškam kumščiui į tavo sveikąjį skruostą, supranti, kad pozityvu tai, jog antrą kartą negausi smūgio į sužalotąją pusę. Ir ne taip jau blogai, kai įdėjus per mažai druskos į sriubą, lėkštė krenta ant grindų, bet ne skrenda į tave. Grindis lengviau išplauti, negu išgydyti sudaužytą sielą. Ir visai džiugina faktas, kad neturi galimybės susilaukti vaikų, juk dabar mažiausiai du vaikai patirtų tą patį šiuose namuose. Bandai sekti kitų žmonių pavyzdžiu – mėgaujiesi tokiais paprastais dalykais, įžvelgi gyvenimo grožį ten, kur kiti jo nemato. Kaip ir šiandienos rytą – daug gražiau atrodo veidas, kai patinimas nuslūgo – džiaugiausi savimi. Tačiau kaip tai kvaila, suprantu dabar. Paskutinis smūgis tarsi atvėrė man kelią į suvokimą, kas yra meilė. Tai skausmo ir kraujo skonis burnoje. Ji ne tyra, ji negali būti tyra. Nes ji aklai priklauso nuo pavydo, nuo savininkiškumo jausmo ir nuo sekso. Skaičiau kažkokioj šventoj knygoj, kad elgtis su juo reikia taip, kaip nori, kad jis elgtųsi su tavimi. Melas ir visiška netiesa, kurią skleidžia gyvenimo nuskriaustieji. Sako, būsi išlaisvintas, būsi pagerbtas ir tau bus atleistos visos nuodėmės, kai mirsi. O Viešpatie, kuo aš nusidėjau? Kad mylėjau? O kas yra meilė, prašau man paaiškinti. Kančia ir graužatis, kai negauni iš kito tiek, kiek atiduodi pats? Kai šliauži keliais ir maldauji švelnaus pagarbos sklidino žvilgsnio? Ar tai yra meilė? Kodėl aš turiu kentėt, jeigu kažkas kentėjo prieš mane? Mano kančia skirta tam, kad išpirkčiau kažkieno nuodėmes? Kad gaučiau galbūt būsiantį pomirtinį gyvenimą rojuje, kur esti visiška visa ko pilnatvė? Bet ar aš norėjau kažkieno nuodėmes išpirkti, ar aš prašiau, kad kažkas nusidėtų ir man atneštų skausmą? Ar tai ne Dievo egoizmas?
Nusprendžiau savo likimą patikėt į savo rankas. Sakys kitos – tu pati kalta. Žinoma, kalta, nes mylėjau.