Rašyk
Eilės (77868)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10861)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1204)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Balbina Balbina

Išsapnuoti sapnai... (4)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Mašina užbuksavo. Digna per daug įsuko į minkštą pakraštį.
Mosuodama rankomis, taškydamasi balomis, šūkaudama ir dainuodama ji ėjo skerdyklos link, matė vaikščiojančius žmones, tikėjosi ten rasti tėvą.
Pradėjo bėgti.
Bėgti.
Bėgti.
Pavasaris kūną plėšė į gabalus, smigo į pilvą, nugarą, galvą: ji pasidarė lengva, besvorė, leidosi vėjo pustoma, džiaugsmas kuteno, kojos, užmautos pilkais botais, be jokių pastangų strikinėjo, spardė akmenukus. Nei iš šio, nei iš to nykūs bekraščiai arimai virto šilko klostėmis, karkiančios varnos — juodais puriais kaspinais.

■    

— Juliau, duok man pabandyt.
— Ką tu čia dabar, panele, — atsilenkė nuo krauju pliopiančios kiaulės, iš paniūrų nuleido Digną piktu žvilgsniu — tik išpaikintos mergos išsidirbinėjimų trūko, — kiaules pjauti — vyrų darbas.
Ji priėjo, sučiupo peilį už ašmenų.
— Nu nu, nešposauk, aštresnis už kardą.
— Tai gerai, — baltas pirštas nudailintu nagu brūkštelėjo per patį plonumą: žmogaus kraujas susimaišė su kiaulės.
Julius gūžtelėjo, paliko jos rankoj peilį ir pasitraukė į šalį. Užsirūkė.
Paskerstos trys kiaulės jau kabėjo žemyn galvomis. Aplink jas sukinėjosi Julinukas ir Darius.

Digna įsirežė kojomis į žemę, lyg ta galėtų pasprukti, kietai sučiaupė lūpas, ištempė kaklą, stipriai spaudė iškėlus virš galvos peilį ir laukė. Matadoras buliaus.
Trys moterys metė plovę žarnas, atsitiesė, užsirūkė, pašaipius veidus nukreipė į netikėtai įsiveržusią.
Julius kinktelėjo sūnui Dariui, kad įvarytų kiaulę. Pats paėmė jo peilį ir atsistojo šalia merginos. Kitas sūnus laikė elektrines žnyples.
Digna žengė žingsnį priešais Julių:
— Sakiau, kad aš dursiu. Kam tau tas peilis?
— Nu jo. Pražiopsosi, užvėlinsi — mėsa pajuos, tavo tėvas pyst man viso mėnesio algą, tau snarglei baikos, pasišvaistys mat su peiliais. Per skystos blauzdos.
Įsiuto: kokie čia juokai?
— Neburbėk. Mačiau, kaip darėt.
Julius trenkė peilį į siją. Suzvimbė. Įsmigo. Pats išlėkė į lauką.
— Durnė.

Aiškino Julinukas, apšepęs, dvokiantis alumi ir dūmais.
— Nežiopsok. Per 3 — 4 sekundes. Jasno?
— Nu.
— Smeigi kur kaklas jungiasi su krūtine.
— Žinau. Mačiau, neakla. Greičiau, — pajuto skausmą pilvo apačioje.

Darius spustelėjęs žnyplėmis kiaulės smilkinius, atsitraukė.
Digna smogė iš visų jėgų. Peilis išlindo kiaurai. Raudona karšta čiurkšlė užpylė akis.

Viskas paprasta.
Paprasta.

Kai rankove nusitrynė veidą, jos nudurta kiaulė jau kabėjo žemyn galva, Julinuko perpjauta nuo viršaus iki apačios.
Pajuto šilumą tarp kojų. Pasilenkė: džinsuose plito tamsios dėmės. Užsimerkė. Jautė, kaip iš jos išteka netikri dalykai. Baimė.

Eidama pro duris išgirdo moterišką balsą:
— Susimyžo.

■    

Prie skerdyklos kampo geltoniu sprogo forsitija.
— Iš kur ji čia?
Digna glostė šakeles.
Nusileido stačiu šlaitu patvinusio upelio link.
Braidė, skalavo botus. Pasilenkus lediniu vandeniu trynė kruvinas rankas. Nukratė. Prisikišo prie nosies:
— Fu, srutos.
Pasitampė šlapius džinsus.
Forsitija dar kartą suviliojo savo skaistumu, Digna nusilaužė ilgą šaką, aplipusią žiedais, mojavo ja it botagu, ragindama visą žemę virsti žydėjimu.

■    

Švilpaudama įsprūdo į penimų paršų pastatą, šiek tiek pasiraukė nuo rūgščios smarvės, bet greit apsiprato, o gal nebuvo jautri tam kvapui, kartais galvodavo, kad tai, kas turi kvepėti, jai dvokia, kas turi smirdėti – veik kvepia. Net kiaulės. Prilipo prie gardo, geltona rykšte badė penimius, įsivaizduodama save Kirke, o juos užkeiktais Odisėjo vyrais, nubėgusiomis, ašarų nuvagotomis akimis žiūrinčiais į ją, švelniai kriuksinčiais, maldaujančiais pagailėti.
Lenkdamasi rieškučiomis sėmė tariamą žolių nuovirą, pylė ir šlakstė baltilčius, matė, kaip nusišėrė šeriai, vėl atvirto vyrais – gražesniais aukštesniais jaunesniais negu buvo prieš tūkstančius metų, verkdami rikiavosi prieš ją ir dėkojo dėkojo dėkojo.
- Gal aš nudūriau ne kiaulę, bet žmogų, užkerėtą ir vargstantį daugelį metų?
- Gal Rapolas teisus, visą gyvenimą ieškojęs gerosios žolės su juoda šaknim ir baltu kaip pienas žiedu, dievų vadinamos „Moli“ – nuo kerų, nuo blogo likimo, nuo ilgų Kirkės ir laiko pirštų?
- Gal mama piešė ir dėjo į rėmus ne kiaules, o užburtus vyrus?

Stovėjo.
Kriu kriu kriu.

■    

Tėvą rado sandėlyje, aplipusį miltais, kosčiojantį ir garsiai besikalbantį.
Riktelėjo:
— Tu paėmei mano mašiną. Ruošiausi važiuoti pas mamą.
Tėvas neišgirdo. Toliau mostagavo rankomis ir kažką kažkam įrodinėjo.
Ją gnybtelėjo gailestis: tėvas vienišas.
Vienišas.
Kaip ir ji.
Kaip Monika.
Palietė ranką.
Krūptelėjo:
— Ką čia veiki?
— Užklimpau. Su Laimos mašina. Ties posūkiu.
Jis sustabdė girnas.
— Atsitiko kas nors? Reikėjo skambinti.
— Neatsiliepei.
— Negirdėjau. Laimai?
— Laimai? Kas jai gali atsitikti? — nusijuokė, — a, gimdymas. Ne ne, niekas negimdo. Tu paėmei mano mašiną.
— Ji lengvesnė, neišmals taip kelio.
— Ruošiausi važiuoti pas mamą.
— Būtinai dabar?
Digna ėjo iš sandėlio:
— Ne, — atsisuko.
Tėvas negirdėjo, vėl ūžė girnos.

■    

Neiškentė: sustojo prie paršelių gardo ir šypsojosi, stebėdama, kaip jie bėginėja, kriuksi, spaudžiasi vienas prie kito, gulasi, trinasi šonais.
Atkabino vartelius, atsitūpus prisliūkino prie krutančios krūvos, čiupo vieną, apkabino ir su kvykiančiu bėgo koridoriumi į lauką.
Glostė, kasė paausius, šonus, šnipuką. Paršiukas nurimo. Sukriuksėjo, gaudydamas pirštus.
Digna jį švelniai suėmė už pilvo ir kaklo, pasodino ant užpakalio, užvertė rausvą galvą su smailiu šnipuku į dangų:
— Neužsimerk. Neužsimerk, — spaudė prie savęs kvyklį, braukė pirštu per sulipusias baltas blakstienas, lenkėsi prie pat jo akių, — žiūrėk ne į šonus, į viršų.
Į viršų.
Į dangų.
— Ar matai debesis?
Debesis.
Debesis.

Debesys — pūkiniai balti viščiukai — pulkeliais sklido ryškioje mėlynėje.
Digna užsižiūrėjo, bandė skaičiuoti dangaus paukščius, paršiukas ištrūko ir kvykdamas nubėgo skerdyklos link.

■    

Lagaminas nesunkus: dešimt Rapolo ir aštuoniolika jos metų.
Nešė kaire, nešė dešine, ilsėjosi ir dairėsi padėjusi ant kelio vidurio. Kelis kartus sestelėjo ant jo. Net išsiėmė vieną sąsiuvinį, smėliniu viršeliu: 13. Šeštokė.

Mokausi blogų dalykų, kiekvieną dieną nors po vieną blogį: pavogiau trintuką. Įsileidau į kiaurą kišenę. Ar didelis blogis mažo trintuko vagystė?
Vakare sukarpiau gražiausią Anės skarutę. Labai noriu ją įsiutinti. Nepastebėjo.
Pasakiau tėtei, kad dvokia kiaulėmis. Mama suraukė kaktą. Tėtė — neišgirdo.
Tai mama pasakė: mokykis būti bloga, ne tik gera.
Kad būtum tikra — ne dirbtinė.
Kad nematytum kituose tik blogio, savyje tik gėrio.
Bloga. Gera.
Kvaili žodžiai: netikri. Kuo daugiau galvoju apie juos, tuo labiau painiojuosi.
Pasmaugiau triušiuką. Verkiau? Gailėjau? Nieko nejaučiau. Absoliučiai. Aš — blogis. Kapą iškaišiau dilgėlėmis. Atkeršijau už tai, kad tėtė nepaėmė į medžioklę, nedavė šautuvo, įsivaizduoju, kad žuvo laukinis kiškis nuo taiklios negailestingos medžiotojos rankos.

 

Išsitraukė kitą sąsiuvinį. 14. Septintokė.

Visą vasarą skaitau „Odisėją” – Rapolo, Monikos, o dabar ir mano Bibliją. Iš jos mokausi gyvenimo.
Gimtadieniui noriu, kad kas padovanotų fajakų laivą, valdomą mintimis, ir Ajolo maišą su vėjais.

Lagaminas nesunkus. Nevisai ir lengvas.
Penki kilometrai iki senosios sodybos tiesiu, it liniuote užbrauktu keliu.

■    

Monika miegojo sūpynėse.
Tamsūs platūs akiniai, melsva šilkinė skara dengė veik visą veidą.
Ant kelių pleveno atversta knyga. Šalamovas. Ir prieš dvi savaites ji skaitė tą pačią knygą, tada suieškojo pasakojimą apie mirštantį poetą ir atkišo Dignai.

Perskaitė. Nepatiko. Lagery mirštantis žmogus. Beprasmybė. Nusipurtė: Rapolas ją saugojo nuo tokių dalykų, niekada jokių baisybių nepasakojo, prisimindavo tik tai, kas gražu, juokdavosi ir vis varydavo tą patį per tą patį, šventąją troiką — estas, per kalėdas davęs lašinių ir rūkytos žuvies, žydelis daktaras, leidęs visą mėnesį prasivartyti ant ligoninės grindų, mirštantis staroveras už duonos rutuliuką atidavęs peiliuką, kriaunomis, padarytomis iš sidabro ir elnio rago, geležtėmis - iš nerūdijančio plieno. Digna klausdavo: negi, tik trys geri dalykai atsitiko per dešimt metų? Rapolas nutildavo, perbraukdavo kelis kartus ranka pliką galvą, pasisukdavo į anūkę, švelniai timteldavo jos kasas:
— Trys geri dalykai — labai daug.
Kiek patylėjęs:
— Ir vienas daug. Tikrai daug. Jeigu tai išgelbsti gyvybę.

Digna atsisėdo ant kitų sūpynių, pritaisytų prie dešinės laukinės kriaušės rankos, atsivertė tą patį pasakojimą apie poetą „Šeri Brendi“ ir prisimerkus nuo saulės įniko skaityti.
Kriaušė, žaibo nuskelta viršūne, stovėjo išskėtus dvi storas ilgas šakas į priešingus šonus ir buvo panaši į laukiančios moters glėbį. Ant abiejų kažkada Rapolas pritaisė sūpynes, ne bet kokias: ąžuolines, kaip pats sakė, amžinas, su išlenktais atlošais, su ranktūriais, puošnias.
Rapolo nebuvo.
Sūpynes vis dar girgždino vėjai.
Digna, perskaičius keletą sakinių, išsitraukė iš lagamino sąsiuvinį, 15 15 15, tai Rapolo mirties metai, pasklaidė likusius tuščius puslapius: kai diedukas išėjo, nesugebėjo nieko užrašyti: nei apie lietų, nei apie dangų, nei apie medyje tupinčią katę.
Lingavo sūpynėse ir išsirašinėjo:

Gyvenimas tai įeidavo, tai išeidavo, ir jis mirdavo. Bet gyvenimas pasirodydavo vėl, atsimerkdavo akys, atsirasdavo mintys. Tik norų neatsirasdavo. “*

Graužė rašiklio galą, skaitė toliau ir vis stebėjosi: kaip galėjo jai nepatikti šitas Kolymos pasakojimas? Kai priėjo iki vietos apie kūrybos esmę, gerklę pradėjo draskyti kosulys.

„Užrašyti, išspausdinti — visa tai tuštybių tuštybė. Viskas, kas atsiranda dėl išskaičiavimo, ne visada yra gerai. Geriausia yra neužrašyta, kas sukurta ir išnyko, ištirpo be pėdsakų, ir tik kūrybinis džiaugsmas, kurio nesupainiosi su niekuo kitu, įrodo, kad eilėraštis buvo sukurtas, kad žavinga akimirka buvo. “*

Graužė akis. Iškilo vėjas: nešė kriaušės šakų atplaišas.
Digna ašarojo.
Perbraukė viską, ką išsirašė, numetė rašiklį į atdarą lagaminą: ji išmoks šitą istoriją atmintinai. Tai apie dieduką Rapolą. Tai viskas, ką reikia žinoti apie gyvenimą ir mirtį, gyvenimą ir meilę, gyvenimą ir negyvenimą.
Skaitė vėl.
Juto, kad į ją kažkas, labai svarbaus, įsliuogė iš knygos ir purto. Kas?
Nežinojo. Tik jautė.
— Turiu atsiminti.

Digna skaitė po pastraipą, užsimerkus pašnabždomis kartojo ir kartojo.
Šypsojosi, padariusi atradimą:
— Užaugau.

Mirtis jai buvo pažįstama. Rapolo. Tik kad ji buvo tokia nepatraukli, paprasta, be jokių atradimų, be jokių filosofijų, be jokių mirštančiojo pamokymų ir aiškiaregysčių. Rapolas beveik metus gulėjo lovoje, nyko ir dejavo. Tapo negyvu anksčiau negu mirė. Monika nesitraukė nuo lovos nei dieną, nei naktį, vilgė jo lūpas, dėjo druskiniu vandeniu primirkytą rankšluostį ant geliančios kaktos, šiltą delną ant vis grėsmingiau besikilojančios krūtinės, švysčiojo vėduokle ties prakaituojančiu mėlstančiu veidu, gal bandydama palengvinti išeinančio kančią, o gal nubaidyti pačią mirtį.
Dignai atrodė, kad mamai sekėsi saugoti dieduką. Kiek kartų jau jis atrodė nebegrįš, kiek kartų atrodė, kad užsimerkė amžiams, bet atvertas langas, įleistas vėjas, saulės spindulys jį prabudindavo ir vėl išspausdavo aimaną, liesa ranka įsikibdavo į mamos silicininius plaukus, negrabiai paglostydavo juos ir likdavo dar kuriam laikui. Dignai atrodė — tik dėl mamos. Ji nepaleido jo: tikėjosi išgirsti kažką labai svarbaus, turbūt apie gyvenimą ir meilę. Jis tylėjo. Aimanos, dieve dieve, pasigailėk manęs. Nieko daugiau.
Kai diedukas atgulė, nustojo valgyti. Povilas ir Monika šnibždėjosi: mirs badu. Ir Digna pamatė taip slėptą, rakintą, maskuotą pabaisą — badą — drožiančią sergančiojo kūną ir sielą. Diedukas darėsi kuo liesesnis, tuo tylesnis, kuo labiau smailėjo, tuo labiau blausėjo. Pagaliau lovoje liko tik šešėlis. Neapčiuopiamas. Toliau ėdamas bado.
Kai mirė, mama purtydama jo šliūbinį kostiumą, kišenėje aptiko „Kolymos pasakojimus“, dar vieną Rapolo paslaptį.
Mama sėdėjo prie karsto, nukirpinėjo žvakių knatus ir skaitė Šalamovą. Kaip maldaknygę.
Kai perskaitė Dignai apie poeto mirtį, ta susiraukė: mirtis nėra tokia išmintinga kaip aprašyta. Ji kartojo ir kartojo dieduko mėgstamą sakinį: mergaite, saulė ne tik teka, saulė ir leidžiasi. Paprastai ir natūraliai. Digna pridėtų skausmingai ir baugiai. Negailestingai.
— Rašytojai meluoja, — piktai kirto mamai, — pati matei: jokios didybės.
Negalėjo verkti. Tik pykti.

Staiga nušoko nuo sūpynės, įsimetė knygą į lagaminą, šalia pilkų sąsiuvinių ir trakštelėjo spyną
Duriama kiaulė nurungė Sibiro vaizdus. Digna raukėsi ir trynė krauju aptaškytas rankoves.
Mama vis dar miegojo. Grublėtu lūpos kampučiu tįso seilė, vėjas judino sūpynes, blaškė ilgo plataus sijono klostes.
Senose obelyse, šalia senų inkilėlių, dar Rapolo sukaltų, net kieme ant besikalančios žalumos siautėjo varnėnai: švilpiniavo, tarškėjo, snapais knebinėjo šakas ir žemę, rankiojo šiaudgalius, tempė į gūžtas, straksėjo, pešėsi. Jiems niekas nerūpėjo. Net sėlinanti, iš kažkur atsiradusi nušepusi katė.
Mama nei kačių, nei šunų nelaikė. Naminiai gyvūnai ją dirgino.
Darželyje, apdėliotame nubalintais akmenukais, varvėjo snieguolės, blykčiojo krokai, stypo tulpės, hiacintai, raudonus snapus kišo bijūnai. Digna šyptelėjo: kai suputos, nesiliaus iki pat šalnų. Tai mamos rojus. Kai čia gyveno Anė su Rapolu, gėlių nebuvo. Na buvo: jazmino krūmas ir du rausvi bijūnai. Tiek terlionės, o naudos jokios, Anė po langais sodino braškes, česnakus, pupeles.

Bampt.
Zylutė atsimušė į mažo langelio stiklą.
Atnešė naujieną.
Digna sukiojosi darželyje, suradusi miškinių žibučių krūmą, nusiskynė žiedelį, užsikišo į plaukus prie apskretusios raudonais kiaulės lašais ausies.
Žvilgt į langą. Į apsvaigusią ir svyrinėjančią geltonpilvę zylutę ant aptrupėjusios palangės.
Veidas. Išbalęs, sustingęs, niūrus, besielis. Lange, kur trenkėsi paukštis.
Močiutės Anės veidas. Nuostabos išplėstos akys — apvalios ir blizgios. Apsigaubiusi baltadugne rugiagėlėmis nusėta skarele.
Digna krūptelėjo, delnais užspaudė klyksmą: taip ir žinojo, taip ir žinojo, kad ji nemirė. Ėjo iš pievos pamelžusi karvę ir krito. Tik krito. Visi pamanė, kad mirė. Palaidojo. Nei sirgo, nei gulėjo, nei dejavo, nei ruošėsi, nei meldėsi, nieko panašaus. Tik krito.
Aišku, kad karste visai ne Anė gulėjo: subliuškus, pageltus, be surauktos kaktos, be kilstelto antakio. Šiaip kas nors gulėjo. Mergina prunkštelėjo: maža kas gali įsiropšti į karstą, o prieš laidojant strykt ir pabėgti.
Vėl žvilgt į langą: apvalios didelės akys įsmeigtos tiesiai į ją.
Digna trept koja: kiaulę nudūrei, kvaile, o senos moters baidaisi. Atsitiesė, išspaudė šypseną ir pamojavo ranka.
Truktelėjo šnervėmis: taip taip taip. Pyragų, vanilės kvapas. Kur Anė, ten skanūs virtuvės kvepėjimai.
Prisiminė, kaip abi lipdė spurgas, mėtė į kunkuliuojančius riebalus, graibė, barstė cukraus pudra, o kai dubenį sukaupojo aukštu kalnu, Digna siekė vieną nučiupti ir praryti, pavyko, ištirpo burnoje, net apsvaigino, bandė nuvogti kitą, kur tau, močiutė taukšt per nagus: yra vakarykščių bandelių, šitos tegul kvėpina ir puošia namus.
— Geri namai kvepia pyragais, — kartojo ir kartojo Anė.
Vakarykštės bandelės tebuvo vata: draskė gabaliukais ir lesino vištas.
Kitą dieną Anė ringavo sausainių karpinius, o valgyti kišo sukietėjusias spurgas.
Pagaliau Digna išmoko būti bloga: neslankioti į virtuvę, kai ten sukinėjosi senoji moteris, išmoko būti bloga ir gudri — įspėjo pyragų slėptuves, prisižerdavo sterblę šviežių karštų kvepiančių gardumynų, po likusiais pakišdavo sužiedėjusius riestainius, bandeles ar dar kažką, sprukdavo vasarą prie upelio, žiemą į savo lovą po patalais ir kimšdavo iki pilvo skaudėjimo.

Mama miegojo sūpynėse, varnėnai švilpavo visais pašaliais, Anė parimus žvelgė pro langą, o iš virtuvės garavo karštos varškinės spurgos.
Suspazmavo skrandį.
Penki kilometrai pavasariniais laukais Dignoje pažadino alkį.
Ji smuko į namo vidų.
Virtuvė buvo steriliai švari. Jokių spurgų. Atrodė, kad čia iš viso niekas niekada nei virė, nei kepė.
Mama nemėgo terliotis su puodais: bereikalingas laiko švaistymas, sakydavo ji, ir eidavo klajoti į laukus, o žiemą prilipdavo prie lango.
Atsidarė šaldytuvą: duonos puskepalis.
Ir lėlės. Ant visų grotelių susodintos miniatiūrinės lėlytės. Atsidarė šaldymo kamerą — apšarmoję, foliniais pilvais ir kaklais, moliniais veidais. Nuogos. Lėlės.
Širdis įsivarė.
Užtrenkė dureles, prispaudė nugara ir galvojo apie išprotėjimus.
Nuo spintelių viršaus, nuo lentynėlių, nuo senoviško garinio besieliais veidais, apvaliomis ryškiaspalvėmis akimis į Digną žiūrėjo lėlės. Tik jau aprengtos matytų medžiagų suknelėmis, sijonais, apmegztos liemenėmis ir kepurėmis, apautos vilnonėmis kojinėmis.
— Baisios. Kokios baisios.
Sugriebė vieną. Pakratė lyg nusikaltusią. Nulupo kepurę: liko kiaušinio ovalo nelyginto molio galva. Kaip apdegus. Nulupo raudoną megztinį: marle suvyniota krūtinė, vielinės rankos. Nutraukė dryžuotas kojines: iš vielos išlenktos kreivos kojos, atsikišusiomis aštriomis pėdomis.
Sviedė į kampą.
— Bjauru.
Digna niekada nemėgo lėlių. Jos buvo per gražios. Šitos buvo per bjaurios.
Smuko į kambarį.
Visos sienos — prikaltos vinių. Ant visų — lėlės. Ūgtelėjusių vaikų dydžio. Molio veidais. Su skarutėmis, su skrybėlėmis, su kepurėmis, su sijonais, su kelnėmis, su palaidinėmis, su švarkais — moterys ir vyrai. Visi pažįstami. Visi iš kaimo. Buvusio. Brydės.
Anė su gintariniais karoliais ant kaklo, paltinėmis didžiulėmis žaliomis sagomis žiūrėjo ir žiūrėjo pro langą į besisupančią mamą.
Rapolas su zuikine ausine, atsmaukta ant pakaušio, su žilų plaukų kuokštu ant kaktos sėdėjo ant kampinės ir ištiesęs ranką iš aukšto tarsi skaičiavo visus it viščiukus.
Čiuptelėjo jo pilkus kandžių pagraužtus veltinius, vienas nukrito, Dignai į kaktą spyrė aliuminis plonas nykštys. Rūpestingai apavė, dar pataisė smunkančią pirštinę. Suprunkštė: diedukas vilkėjo jūreivišką dryžuotą palaidinę, ant švarko atlapo užrašyta: gero vėjo.
Vudu lėlės?
Mama kalbėdavo apie stebuklingas lėles. Dar naujuose namuose buvo pasidarius mergaitę, trumpais juodais plaukais, sėdinčią prie pianino, vyriškį su šluota rankose ir angelą, permatomais galingais sparnais. Visi pritvirtinti ant didelio seno Dignos gaublio sukosi aplink ašį ir vadinosi Čaikovskis.
Čaikovskis stovėjo mamos kambaryje prie atviro lango ir judėjo nuo stipresnio vėjo.
Ieškojo tėvo.
Rado save. Išilgintomis rankomis, kojomis, išilginta galva, žirafos kaklu ir į vieną sujungtomis akimis. Nesuprato savęs. Bet pažino.
Rado Klaidą: įstrižu veidu, kreivomis lūpomis ir blizgančiomis adatomis susmaigstytu tarpkoju. Krūptelėjo, sudrebėjo: mama žino apie ją ir Klaidą. Ar ji slankioja, o gal skraido kaip ragana aplink namus?
Kambario centre prie lempos gaubto suposi nuogas grublėtas molinio kūno vyriškis baltai dažytu veidu, grėsmingai iššieptomis raudonomis lūpomis, tuščiomis akiduobėmis, juoda didelė širdis, paverta ant vielos, kabėjo prie plono kaklo. Kaip papuošalas.
Dignai dilgtelėjo: čia tas dailininkas, dėl kurio mama liko be veido. Jis nešiojo zamšinį švarką. Šitas irgi. Tik švarkas kadaravo suspaustas saujoj.

Mama žaidė menininkę: jautresnę ir gilesnę negu pinigus uždirbantys kaimiečiai. Taip sakydavo supykęs tėtė. Taip sakydavo Anė, net akinius užsidėjus, prisikišus apžiūrinėdama mamos nupieštas kiaules, gamtos gabalus, kartais žmones, raukydavosi, pagaliau dūsaudavo: koks čia menas, bjaurastis, menas kabo bažnyčiose, menas būtų tada, jei pieštų Jėzų, mergelę Mariją ir šventuosius.
Mama nusijuokė, po savaitės įteikė jai didelį kaip bažnyčioje paveikslą: su Jėzumi, šviesia tunika, besimeldžiantį prie didelio akmens, su Marija, juodai aprengta, iš tolo žvelgiančia į sūnų. Anyta apžiūrėjo, perbraukė ranka per veidus, per basas Jėzaus kojas:
— Na va, kai nori, tai ir sugebi. Už tokius dar ir pinigų uždirbtum. Galėtum pardavinėti šventoriuj.
Nuvežė į bažnyčią, pašventino. Pasikabino virš lovos ir vakarais rytais suklupus melsdavosi naujam Jėzui ir Marijai.
Tik po gero mėnesio atsipeikėjo ir įniršo. Išnešus paveikslą prie malkinės kapojo kirviu.
Jėzus turėjo Povilo veidą. Marija — Anės.

Digna tada verkė. Jai buvo gaila močiutės. Gaila gražaus paveikslo. Įsikibo mamai į sijoną ir knerkė:
— Nereikėjo tau taip daryti. Nereikėjo. Tėtė — ne Dievas. Tu juk žinai.
Mama juokėsi:
— Mokykis būti bloga. Ne tik gera.
Pasakė ir supainiojo Digną.

Miestelyje sutiktas vyriškis pasivadino dailininku. Tikru. Monika ir jis pirko dažus, apžiūrinėjo drobes.
Abu perėjo miestelį išilgai, paskui skersai, vyriškis papasakojo dailės istoriją nuo seniausių laikų iki šiandienos. Mama užsigeidė tapti jo mokine.
Ji paliko namus, Digną, Povilą, Anė jau buvo suspėjusi palikti visus, Rapolas irgi, tik jo dvasia vėjuotomis naktimis įsprūsdavo pro kaminą ir šniokštuodama palovėje ieškodavo lagamino.
Monika iškeliavo: su krepšiais, su savo drobėmis, su glėbiais teptukų, krūvomis knygų.
Tėvas sėdėjo ant laiptelių sukumpęs, pasenęs ir nebylus.
Digna draskėsi, bėgo paskui, reikalavo paimti ir ją.
Mama išėjo neatsisukdama.

Digna po pamokų neskubėdavo namo. Namų ir nebuvo: nei Rapolo, nei Anės, nei mamos. Nei tėvo. Jis dar ilgiau užtrukdavo fermose ir laukuose, valgydavo pas Julių, pagaminto maisto parveždavo ir dukrai. Samdiniai rūpinosi šeimininku.
Namų neliko. Jokių virtuvės kvapų, tik drėgmė, tuštuma ir alkana tyla.
— Jei namai nekvepia pyragais, jie ne namai, — sakydavo Anė.
Tyruolių namai pavirto bekvapiais. Neatsidavė net pelėmis.
Digna slankiodavo miestelyje, apžiūrinėdavo žmones, pastatus, godžiai traukdavo orą, bandė aptikti taip įprastą dažų kvapą.
Po mėnesio klajonių aptiko.
Rudeniniam sodelyje, prie susmukusio apšepusio namo sėdėjo mama ir tas vyriškis. Jis gėrė alų. Ji juokėsi. Tokio mamos juoko Digna niekada negirdėjo. Laukinio.
Lyg kas krestelėjo medį ir pažėrė šuoru nurudusių negražių obels lapų mamai ant galvos.
Digna išsigando: subjauros jos tyrą šilkinį veidą.
Mama kvatojo dar garsiau. Gaudė rudeninius lapus ir kvatojo kvatojo. Vyriškis gėrė alų ir rūkė. Jam nerūpėjo, kas darėsi aplinkui.
Digna neužėjo, neužkalbino jos. Žinojo — neišgirs.
Grįžusi į kaimą visą naktį prasėdėjo slidžioje mėnulio šviesoje, skaičiuodama ir perskaičiuodama savo rankų pirštus.
Ryte iškepė tėvui kiaušinienės, užminkė mielinę tešlą, išskalbė užuolaidas, išbraukė dulkes, nuplovė grindis.
Vakare visas kaimas kvepėjo pyragais.
Tėvas tekinas užlėkė laiptais, puolė į virtuvę. Nusivylė. Joje tik Digna.
Ko jis tikėjosi? Monikos? Lyg jai rūpėjo valgiai. Anės?
Visų?

Jų gyvenimas nusistovėjo. Tėvas tylėjo. Digna tylėjo. Namai kvepėjo pyragais.
Digna jautėsi suaugusia. Atsakinga už tėvą. Ir už mamą. Praeidama pro varganą namelį ją matydavo apšalusiame lange, akys kaip perlamutro sagos blizgėjo pro prapūstą dėmę lede. Pusnyse, suneštose kieme, sode, užkopusiose net iki palangių, nesimatė jokių pėdų.
Digna nerimavo: mama liko be dailininko, mama šąla.
Ji įsiveržė pro neužrakintas duris: vyriškis apšepęs, susitraukęs sėdėjo prie stalo, gėrė ir rūkė. Neskambėjo nei juokas, nei kalba. Nesimatė drobių, nesijautė aštraus dažų kvapo. Tik šaltis ir tuštuma.
Mama neatsisuko, tik dar labiau apsivyniojo pledu, dar labiau prisispaudė prie apledėjusio langiuko.
Digna neištarė nė žodžio.
Lėtai užvėrė duris ir savo pačios pėdomis išklampojo į gatvę.
Reikėjo pagalvoti.
Ji nesuprato meilės nemeilės. Tik juto jos neteisingumą. Žiaurumą.
Gailėjo jau ne tik tėvo. Ne tik savęs. Jau gailėjo ir mamos. Jos labiausiai.

Lėlės susuko jai galvą.
Reikėjo pagalvoti.
Spruko iš senojo namo, sugriebus kelias pačias mažiausias figūrėles iš šaldytuvo, užsikišo už striukės.
Mama miegojo sūpynėse, varnėnai siautėjo medžiuose ir kieme, saulė blanko slinkdama vakarop.
Digna čiupo lagaminą, pamojavo Anei ir pasileido nosies tiesumu. Stabtelėjo: atsiminė, nešė mamai valgyti, spragtelėjo spyną, iškėlė krepšelį, iš užančio traukė miniatiūrines lėlytes ir tvarkingai guldė ant sąsiuvinių, vieną ant Šalamovo „Kolymos pasakojimų“, slaptosios Rapolo knygos.
Padėjo apelsiną, obuolius ir mišrainės dėžutę mamai ant kelių, prispaudė viską jos baltomis tarsi dirbtinėmis plaštakomis. Atsiduso: šiltomis. Vė atsiduso: kai žmogus su juodais akiniais, negali žinoti, ar jisai gyvas, ar miręs, ar jisai miega, ar tik nenori tavęs matyti.
Sparčiu žingsniu lėkė nuleidus galvą, nesidairydama kur. Liovėsi. Per botų viršų tekėjo vanduo: ji stovėjo skęstančio beržyno viduryje. Triukšmas sprogdino ausų būgnelius: gainiojosi antys, čiuožinėjo kirai, mekeno perkūno oželiai. Kvepėjo šlapios samanos, skęstančių beržų žievė ir kalneliu kopiančios putlios pušys.
Rapolo mėgstamiausia vieta. Samanynė. Vien dėl jos nenorėjo naujų namų.
— Kas geriausia su savim nepasiimsi. Visada palieki ir palieki.
Išbridus į krantą nusiavė botą, išpylė vandenį, nusiavė kitą. Strikinėjo, pleveno rankomis. Tokia pati mergina šmėžavo vandenyje tarp plūduriuojančių debesų ir medžių kamienų.
Atsistojo basa ant šaltos įmirkusios pernykštės žolės kupsto, užsižiopsojo į pasišiaušusių šernų šeimyną, sukišusią šnipus į dumblyną ir čiaumojančią debesis.
Atradimas Digną supurtė: kiekviena tiesa kartu netiesa.
— Kiaulės gali matyti dangų. Gali. Gali. Nebūtina užversti galvas, kad žiūrėtum į dangų, o dangus į tave.
Pasilenkus užtempė šlapią botą ant šlapios kojos, įbrido į raistą.
— Dangus vandenyje.
— Rapolas norėjo būti jūreiviu, plaukioti danguje.
Rapolas danguje.
Danguje.
Žiūrėjo į savo veidą, apdrikusį silicininiais plaukais, apglėbusiais debesėlį.
— Visi turi dangų.
Visi.

Ir vėl tuo pačiu tiesiu, nuobodžiu keliu atgal. Lagaminas dešinėj, lagaminas kairėj. Nebuvo kur skubėti, nors saulė vakarop. Po kojom akmenukai: Digna spardė, spardė spardė.
— Galėčiau būti tiesaus kelio akmenukų skaičiuotoja. Diena iš dienos skaičiuočiau ir skaičiuočiau. Iki begalybės. Gyvenimo pabaigoje turėčiau begalybių begalybes. Neturėčiau nieko.
— Galėčiau būti arimų vaikščiotoja, vaga pirmyn atgal, pirmyn atgal. Nueičiau milijonus kilometrų, apkeliaučiau kelis pasaulius, suvaikščiočiau kojas, išvaikščiočiau visus neaiškumus.

Vieną dieną prie mokyklos Digną užkalbino nepažįstama moteris, pasivedėjo ją nuošalėn, paglostė ranką ir sušnibždėjo dairydamasi:
— Tavo mamai nelaimė.
Digna krūptelėjo: jau antra savaitė nematė jos veido pro apledėjusį langą.
— Tavo mama ligoninėj.
Nepažįstama moteris gaudė vėjyje plevenančius Dignos plaukus ir lipdė juos prie nuleistos merginos galvos.
Tai buvo Laimutė. Ji lankė toje pačioje palatoje gulinčią seserį ir baisėjosi Moniką ištikusia nelaime.
Kas gali būti blogiau? Moteris be veido.
Digna nieko nesuprato, tik iš drėgnų liūdnų nepažįstamosios akių matė, kad jos mamai atsitiko kažkas baisaus.

Aptvarstyta galva pasisuko tarpdury sustojusios Dignos link. Akys duobės juodavo baltuose vyturuose.
Monikai nuplikino veidą.
Taip visi sakė. Gal to dailininko moteris? Gal tas dailininkas?
Digna galvojo — gal ji pati? Kad niekas nemylėtų.
Kai jos vaikščiodavo miestuose, kai sėdėdavo ant suoliukų namų šešėliuose, kai mamą kalbindavo vyrai, kai berdavo jai gražius žodžius, ji pavirsdavo į lietų: pilką, šaltą ir laikiną, kaip lašai kapt žodžiai:
— Grožis trukdo gyventi. Be veido būtų paprasčiau.
Digna juokdavosi, mama juokdavosi. Praeiviai juokdavosi iš jų juoko.

Akys duobės išgąsdino Digną: ji bijojo, kad mama palūš, jai per daug bus nevykusio dailininko, nemeilės, taip trokštos, o gal tik šiaip minėtos, beveidės dabarties ir ateities.
Ji išbėgo iš palatos.
Reikėjo pagalvoti.
Papasakojo tėvui. Jis tuoj pat į mašiną ir išvažiavo. Grįžo su mama: tamsiais akiniais, veidu neveidu paslėptu po skara.

Digna nematė jos nudegimo. Bet įsivaizdavo. Klasėj buvo berniukas, užsipylęs verdantį puodą, visi su juo kalbėjo nukabinę galvas — net mokytojai — prisiliesti vengė: ruplėta, sutraukta raudona oda, panaši į roplio, ne tiek baugino, kiek vertė jaustis kaltais. Dėl ko? Vertė būti draugiškais, o to visai nesinorėjo. Nesinorėjo to padegėlio skaudinti, bet draugauti — jokiu būdu.
Kartais galvodavo, kad mama tik vaidina. Bando visus. Sveria meilę nemeilę. Bando save: ar tikrai ji didesnė už veidą? Ar ji gali gyventi be išorės, tik vidumi?

Sugalvojo. Mama susireikšmino: tėvui nebuvo svarbus jos veidas.
Gal ji nemylėjo jo?
Gal.
Gal mylėjo per daug?
Gal gal gal.
Gal gal gal gal gal gal gal gal

Namai kvepėjo pyragais. Šmėstelėjo mintis: Anė grįžo.
Laimutė iškišus galvą pro virtuvės duris šūktelėjo:
— Dignute, iškepiau aguoninį vyniotinį, išviriau erškėtuogių arbatos. Ateik.

Truktelėjo savo kambario duris. Neatsidarė. Užrakintos. Naujoje spynoje suskambo blizgantys raktai.

*V. Šalamovas. Kolymos pasakojimai
2014-01-21 20:13
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-27 18:48
Gija_
skaitom.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-22 21:15
Aš Noriu Būt Kaip Bebras Nenustot Statyt Užtvankų
Švilpaudama įsprūdo į penimų paršų pastatą... vat šitos paistraipos mintį norėčiau kažkaip pajusti, nežinau kitaip, gal tai ne kiaulės o užkeiktieji.. Labai stipru, su ta visa odisėja ir taip toliau, bet tuo pačiu dažniausiai jūs mane stebinate paprastumu ir tuo pačiu plotme skaitytojui pačiam galvoti (šiam tekstui tai taip pat puikiai tinka išskyrus minimą pastraipą). Kažkokia per tiesioginė mintis pasirodė išktentanti iš viso skaitymo nuotaikos ir konteksto. Bet tai minimalus absoliučiai priekaištas.

Ypatingai patiko skaitymo ritmas šioje dalyje, trumpos scenos, kurios turi didelį svorį ir tuomet ta didžioji dalis įsupa. Buvo liūdna nustot skaityt velniškai norisi tęsti.

Daug puikių stiprių vietų, net neįmanoma jų cituoti, praktiškai visas tekstas.

Tiesiog malonumas, gaila, kad taip kapotai skaitau, į savaitę, norėčiau visko ir iš karto.

Šalamovo mintis gera
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-22 16:43
Kotminė Lapė pet Kitkits
Gerai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą