neužrašytas

kaip buvo pradžioje -
sudėjome abu gyvenimus
į vieną
žiūrėdami ir laukdami
lyg paukščiai pasistiebę
sirpstančios aušros,
kad nudažytų auksiniu kiekvieną
mūsų giesmę;
ir šitaip,
ant kalno vis stovėdami,
atrodėm kelrodžiais,
o rankos susikibę šešėlį
metė vieno medžio.

o dar toliau -
į vieną dieną
netilpo du dideli gyvenimai -
nustebęs rytas
užspringo gatvėje-
tik retkarčiais
aš tavo bruožus
praeiviuos pamatau.