Atsisveikinimas su Tėvyne

Ir vėl ruduo, liūdnas ruduo, paslaptingas ruduo... „Kaip skirtingai mes matome rudenį, -pagalvojo Ilona stovėdama tėviškės kieme. -Vieniems jis kelia džiaugsmą, kitiems liūdesį. Kažin kada vėl bepamatysiu  tėviškės rudenį? Štai tas takelis, kuris vingiuoja pakalne prie ežero. Kiek kartų juo bėgta, kiek kartų tiesiog plasnota juo. O ežeras? Ežeras visada pasitikdavo toks paslaptingas ir viliojantis. Kartais jis apsigaubdavo balta rūko skraiste, kartais būdavo toks ramus ir mielas, kad atrodo galėtum eiti ir eiti jo stikliniu paviršiumi. Bet būdavo ir taip, kad jis pasišiaušdavo čaižomas rudeninio lietaus ir draskomas atšiauraus vėjo, bet ir tada jis būdavo gražus, savotiškai gražus nors ir bauginantis“
      Šiandien ežeras ramus. Ramiai slysta jo paviršiumi rausvi saulės spinduliai, nejuda nei viena švendrė. O oro vaiskumas... „Tikriausiai bus šalna, -pagalvojo Ilona, -jau ir laikas“. Pasuka link sodo. Traukia į save svaigų obuolių kvapą. Nusiskina obuolį, bet nevalgo. Žvelgia į jį ir lyg mato visą obuolio nueitą kelią-nuo puikaus žiedo pavasarį iki brandumo rudenį. Akys užkliūva už sodo pakraštyje augančio beržo. Kiek kartų sėdėta po juo ant suoliuko, kiek knygų perskaityta, kiek svajų išsvajota... Beržo lapija pažymėta gelsvumu-tai vienur, tai kitur matosi jau nukritę gelsvi lapeliai. Nusišypso prisimindama, kaip juos rinkdavo ir dėdavo tarp knygos lapų. Pamena, kaip vieną vakarą Jis švelniai išėmė iš jos plaukų nukritusį lapelį. Turi ji tą lapelį ir šiandien, tik nebeturi Jo, jis ten, už kaimelio esančiose kapinaitėse. Anksti išėjo neišpasakytai anksti, paliko jai tik savo meilę ir tą gelsvą beržo lapelį. „Kažin ar jis mato berželį, -pagalvojo, -tikriausiai mato, o gal stovi greta manęs, kaip kad daugelį kartų stovėjo, ypač kai būdavo sunku. Ar supranta Jis, kodėl bėgu iš Tėvynės, su didžiausiu skausmu širdyje bėgu“. Kojos nevalingai pasuka takeliu vedančiu į kapinaites. „Negaliu išvažiuoti neatsisveikinus su juo, -pagalvoja. -Visada atsisveikindavome, visada ilgėdavomės vienas kito. Kodėl taip būna gyvenime, kad visų pirma prarandi tai, kas brangiausia, prarandi be jokios vilties susigrąžinti. Kodėl? Niekas neatsakys į tą klausimą. Tai ne vien likimas, tai kažkas daugiau mums nesuprantamo. „
      Įėjus pro kapinaičių vartelius, sustoja prie jo kapelio. „Kaip čia ramu ir gera tau... Aš tiesiog pavydžiu... Kad tu žinotum, kaip aš ilgiuosi, būdama ten, tos paslaptingos ramybės,, kiek kartų mintimis atklystu čia pas tave, kiek kartų kalbinu tave, tiesiog šaukte šaukiu, kartais net klaikiai balsu šaukiu. Ar tada tu girdi mane? Ir vėl aš išvykstu iš Tėvynės, ir vėl šaltais rudens vakarais, kai sugrįšiu į savo vienišą būstą, šauksiu tave, vėl šauksiu balsu, gražydama rankas šauksiu. Ateik tu tada pas mane, maldauju ateik. Tik tada man palengvės, tik tada sugrįš mažytė dalelė ramybės... „
        Ilona  suklūsta. Ne, jai nepasivaideno. Kažkas gailiai šaukia, taip gailiai, kad net šiurpas nueina pagaugais. Apsidairo. „Kas tai? „Pakelia akis į dangų. Taip, tai klykia gervės. Tik jos taip gailiai gali klykti, tik jos sugeba jausti tą atsisveikinimo skausmą. Išskrenda gervės klykdamos, raudodamos. Ir jos palieka savo pamiškes, raistus, ežerus... Girdi ežeras jų klyksmą ir išgirdęs atsidūsta, lyg tai atsisveikina su jomis. „Bet juk gervės grįš, -nori sušukti Ilona, -jūs grįšite, o tada jūsų klyksmas bus pilnas džiaugsmo, o ne sielvarto. Bet dabar... „Žvelgia ji į gervių rikiuotę, lydi jas akimis negalėdama nei pajudėti, kol klyksmas ištirpsta tolumoje. Jaučia, kad ir ji nori šaukti, nori klykti kaip tos gervės. Žino, kad jo nesusigrąžins, žino, kad jis liks čia. Jis labiausiai už viską ją riša su gimtuoju kraštu. Negali nei pagalvoti, kad niekada čia nesugrįš, taip nebus. Ji sugrįš pas Jį, sugrįš į Tėvynę. Bet šiandien turi atsisveikinti su juo, su visu tuo kas neišpasakytai brangu. Ilona paima nuo kapelio žiupsnelį žemių ir įsiriša į nosinaitę. Žino, kai bus labai sunku, kai Tėvynės ilgesys draskys krūtinę, kai norėsis iš nevilties tiesiog šaukti, ji paims tą ryšuliuką į rankas. Tada ir jis atsistos greta, paglostys jos plaukus lyg norėdamas  išimti iš jų beržo lapelį, tą pageltusį Tėvynės ilgesio lapelį...