Pavydas

Pavydas graublėtom rankom
tapo nekaltą autodafe,
skina gėlę be troškimo ją nuskinti,
renka gėlą širdyje ir nedalina,
bet laiko iki naktį prašvinta
piligrimo raudos kelias,
ir retsykiais nubunda
užmiršti vaikystės milžinai,
ir ištaria, kad rytojus tik pamirštas vaikas,
be perstojo lėkęs į niekur.
Gal, o gal pavydas vėjy kritęs
kapų gėlės kvapas
laimės atminimo,
įsigėręs skilusioj širdy?