Rašyk
Eilės (74592)
Fantastika (2212)
Esė (1505)
Proza (10547)
Vaikams (2526)
Slam (50)
English (1136)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

From: Gertruda. Saltenyte@gmail. com
Sent: May 21, 2013
To: Pilkoji_Karina@yahoo. com
Subject: Po antrojo susitikimo

Labas, Karina,
Suprantu, kad po mano skambučio turėjai sunerimti. Apmaudu, kad pasirodžiau tau tokia nepatikima, todėl skubu nuraminti – mūsų susitarimas tebegalioja. Ką tik grįžau po antrojo susitikimo su daktaru Domu ir galiu tvirtai pasakyti, kad savo pažadą ištesėsiu.

Beje, ačiū už paramą. Aš tai labai vertinu.
Iki greito,
Gertrūda

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~


Pradžioje kalbėjo apie labai paprastas gyvenimo smulkmenas: kokius ledus valgė vaikystėje, kuris mokytojas buvo mylimiausias, kas, moters nuomone, formavo jos asmenybę, buvo idealais, kur leisdavo vasaros atostogas, ar mėgsta gaminti, kuo užsiima namuose, kaip atsipalaiduoja, kokių taisyklių laikosi, ar turi dienos rėžimą, su kuo bendrauja, kokia draugija atrodo patraukli, o kokia – atstumianti. Vos kalba pakrypdavo bent kiek įtampos Gertrūdos balse sukeliančia linkme, jis nedelsdamas grąžindavo pacientę prie emociškai neutralios temos. Tai tęsėsi keletą savaičių. Po to ji ėmė pastebėti, kad daktaras taip atidžiai nebekontroliuoja ir leidžia šiek tiek paliesti ir opesnes temas – mamos ilgesį, kamavusį vaikystėje, išsiskyrimus, kartais apimantį vienišumo jausmą. Apie tai kalbėjo sunkiai, o jei pastebėdavo įdėmų pašnekovo žvilgsnį, pasijusdavo spaudžiama, smerkiama. Nesuvokiama, ar Domas tai pajuto, ar žinojo, o gal pačiam buvo nejauku sėdėti prieš lėtai žodžius renkančią pacientę, bet tokiais momentais jis atsitraukdavo. Pakildavo iš savo krėslo ir lėtai žingsniuodavo iki milžiniško lango, įsmeigdavo akis į tolį ir susikaupęs klausydavosi, žvelgdamas į gatvę.

Tai buvo kaip tik toks momentas. Gertrūda baigė pasakoti apie atskirtį darbe – dėl savo pareigų dauguma jos šalinosi, o tie, su kuriais būtų galėjusi bendrauti, jai pačiai neatrodė įdomūs. Na, gal išskyrus teisės skyriaus vadovę, bet ir ji turėjo vieną itin erzinantį bruožą – įprotį nekontroliuoti savo asmeninio gyvenimo. Moterys buvo pradėjusios bendrauti, tačiau kai kartą Gertrūda gana aštriai išsakė savo požiūrį į taikstymąsi prie neištikimo vyro, santykiai sunyko.
– Gražiai lyja, – užsigalvojęs ištarė daktaras, tačiau ji žinojo, jog jis girdėjo kiekvieną ištartą žodį, kiekvieną balso virptelėjimą.

Stovėjo pasisukęs šonu, akis nukreipęs į sušiauštus Neries vandenis. Ji pirmą kartą taip įdėmiai į jį įsižiūrėjo. Aukštas ir grakštus. Tai buvo praktiškai viskas, kuo jis galėjo išsiskirti. Plaukai – lietuviškai pilki, šiek tiek per ilgi, besibanguojantys, barzda, kaip paprastai keletą dienų neskusta. Užsitempęs tuos pačius šviesius, kiek padilusius džinsus ir atraitojęs marškinių rankoves. Štai – plaštakos, ilgi pirštai, dilbiai, su išsišovusiais raumenimis – tai atrodė patraukliai. Žiūrint į jas jautėsi kūne slypinti jėga, neišvengiamai sužadinanti prisiminimus, apie tai, kaip prieš pirmąjį susitikimą tos plaštakos sugniaužė nepažįstamos moters plaukus ir valdingai palenkė galvą, palikdamos pravertas lūpas taip lengvai prieinamas.
– Tokiam orui tinka arbata, nemanai?
– Taip, tinka.
– Galėtų būti su prieskoniais. Gal cinamonu?
– Kaip tik tokios turiu namuose.
– Tai puiku – galėsi grįžusi pasilepinti.
– Gal ne šiandien.
– O kodėl ne? Tikrai norėsis kažko šilto, parlėkus iš tokios liūties.
– Taip, bet pas mane šiandien dilgėlių arbata.
– Gerte, nieko nenutiks, jei kartais nesilaikysi savo dienotvarkės.
– Gal nutiks, o gal ir ne. Aš nenoriu rizikuoti. Mano patirtis neleidžia man eksperimentuoti.

Iš veido matė, kad daktaras dar norėjo kažką pasakyti, tačiau nutylėjo. Nusisuko į langą ir pradėjo naują temą. Nepavojingą, neutralią.

Prieš išeidama į gatvę savo didelėje rankinėje Gertrūda susirado mažą, sulankstomą skėtį, kurį visuomet nešiodavosi. Buvo patenkinta, kad apdairumas leido jai išsaugoti sausus drabužius. Tik bateliams ne taip pasisekė: jie permirko greičiau, nei moteris pasiekė savo automobilį. Užtrenkė dureles ir suvirpėjo – visuomet jautė kylantį nerimą prieš prasidedant audrai. Tačiau tai nebuvo nervinis drebulys. Greičiau priešingai – siautėjanti stichija ją ramino. Gamtos gaivalai, kad ir kokį chaosą bei netvarką besukurtų, atrodė be galo logiški ir teisingi. Gal todėl Gertrūda juos taip ir mėgo. Ypatingai perkūnijas. Veržlumas, ozono prisodrintas oras, virpulys, apimantis kūną nuo kiaurai košiančio vėjo. Kaskart tuo žavėdavosi.

Sunku paaiškinti kodėl, tačiau sąmonėje iškilo daktaro, einančio per tokią liūtį, kai nesimato nei grindinio, nei dangaus, kai viskas maišosi ir temsta, lietaus lašai, pustomi vėjo ima tykšti į veidą, kartu su galingu, plaučius užpildančio oro srautu, vaizdas. Tokiame chaose jis žingsniavo susimąstęs ir tylus, gal net šiek tiek liūdnas, tačiau atsipalaidavęs ir ramus, lyg žengtų savo kiemo išmintu takeliu. Lyg audros stichija ir jis būtų viena.


~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

From: Gertruda. Saltenyte@gmail. com
Sent: May 30, 2013
To: Pilkoji_Karina@yahoo. com
Subject: Del rezervacijos

Labas, Karina,
Nekantrauju informuoti, kad šiandien buvo penktasis susitikimas. Kaip matai, aš laikausi savo žodžio. Man būtų ramiau, jei užrašytum Teodorą. Žinau, kad dar per mažai laiko ir penkios dienos jam nepadės, bet kuo greičiau užrašysime, tuo greičiau jis ten pateks. Iki to laiko, esu tikra, mano “sąskaitoje” bus pakankamai susitikimų, kad jis galėtų gauti bent minimalų kursą.

Labai nekantrauju,
Gertrūda

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~


– Aš jos nebepamenu... – išliejo žodžius kartu su neviltingu atodūsiu ir suspaudė smilkinius ilgais pirštais.

Daktaras atsistojo ir lėtai nuėjo prie milžiniškos lentynos. Neskubėjo, pirštu braukė per knygų nugarėles, kol surado tai, ko ieškojo. Tai buvo didžiulis foto albumas, kurį jis patiesė tiesiai priešais Gertrūdą ant kavos stalelio.
– Gerte, ką žinai apie termodinamiką?

Jau buvo apsipratusi su staigiais ir nenuspėjamais daktaro minties šuoliais, todėl nė nemėgino atsakyti, tik pakėlė susidomėjusias akis ir laukė, ką jis pasakys toliau.
– Pirmasis dėsnis: bet kokio proceso metu bendras energijos kiekis išlieka pastovus arba kitaip tariant energija negali būti sukurta ar sunaikinta, tik pereiti į kitą būseną.

Verčiami didžiulio albumo lapai blizgėjo pavasario saulės atšvaitais. Portretų knyga – vyrų, moterų, vaikų. Šeimos nuotraukos, didžiulės žmonių minios ir pavieniai veidai. Besišypsantys, laimingi, susikrimtę, rūstūs – margi kaip margas gyvenimas.
– Pažiūrėk, pasidairyk, ar niekas tau čia jos neprimena? Va šis diedukas pavyzdžiui man primena tėvą, kai jis, ragaudamas kriaušes nuo mūsų vienintelio vaismedžio, prisimerkdavo ir leisdavo saldžioms sultims pripildyti gerklę. O šis strazdanius išsiskėtęs lygiai taip, kaip mano mokyklos laikų draugas, nuolat žaisdavęs vartininko pozicijoje. Va, štai, žiūrėk. Šio vyro lyg ir aplinką menkinantis žvilgsnis – ar nieko tau neprimena?
– Daktarą Vladą? – pamėgino spėti.
– Tiksliai! Matai, manau tu supratai žaidimą. Paieškok jos. Kokia buvo šypsena, kaip ji laikydavo rankas kai dainuodavo, kaip atrodydavo nuliūdusi?

Gertrūda vertė lapus susidomėjusi. Malonios smulkmenos sugrįžo iš atminties užkaborių.
– Štai, va čia! Mama turėjo lygiai tokį apgamą. Matai?
– Koketiška.
– Taip, žavinga. Ji visa buvo nepakartojama. Cha, o čia, žiūrėk, kokia vilioklė – gryna Rimantė. Prisiekiu, ta moteris turėjo labiausiai prie charakterio nederantį vardą, kiek man teko patirti. Man taip jos trūksta. Jų abiejų...

Verčiamų storų puslapių traškėjimas užpildė tuštumą iki sekančio veido.
– O mano mėgstamiausia yra ši, – piršto pagalvėle jis labai švelniai palietė merginos nuotrauką, kurioje šiek tiek tolimųjų rytų kraujo turinti mergina spaudė smilių prie savo nosies galiuko, – tokia šelmiška, laisva, žaisminga, kaip koks gyvybės šaltinis. Va tokia ji buvo...

Paskutinių žodžių Gertrūda nebeišgirdo. Tik galvojo, ar daktaras matė ją taip besielgiančią. Pati suabejojo – ar vis dar taip daro? Vaikystėje nuolatos liesdavo nosį, o tėtė juokais klausdavo „Mažute, tikrini, ar dar neišdygo Pinokio nosiukas? “. Ar išmoko kontroliuoti šį nevalingą gestą?


~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

From: Gertruda. Saltenyte@gmail. com
Sent: June 6, 2013
To: Pilkoji_Karina@yahoo. com
Subject: Del rezervacijos (vel)

Sveika, Karina,
Aš, žinoma, suprantu, kad patekti į tą kliniką nėra lengva. Jei būtų paprasta, aš ir pati pasirūpinčiau, kad jis ten būtų gydomas.

Gertrūda

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~


Vos įžengusi į kabinetą suabejojo – gal supainiojo susitikimo laiką? Domas tupėjo ant grindų tarp išsklaidytų žemių grumstų, polietileninių maišelių ir susikaupęs krapštė pinigų medį iš storasienio molinio vazono.
– Atleisk, nemaniau, kad taip užtruksiu. Matilda pareiškė, kad daugiau mano gėlėmis nebesirūpins ir privalau tai padaryti pats, arba galiu su jomis atsisveikinti. – šypsena atgailaujanti ir tuo pačiu metu valiūkiška, – Ar nepagelbėtum, Gerte? Niekaip negaliu iškrapštyti šio nenaudėlio.

Moteris mestelėjo rankinę ant žaliosios sofos ir priklaupė greta. Daktaras laikė sunkų vazoną, o ji kaip įmanydama švelniau mėgino suimti sultingus augalo stiebus.

– Man šis labai patinka. Man patinka visos šios gėlės. Jos čia labai dera. Visas jūsų kabinetas, lyg kokia ramybės oazė.
– Tikrai? Smagu, kad tau patinka. Man čia taip pat jauku. O iš augalų man brangiausias tas jeronimas.
– Jeronimas?
– Taip, tai tas, karpytais lapais ir netvarkinga šakų raizgalyne.
– Aš žinau, kaip jis atrodo, tik kažkaip nesitikėjau, kad jis gali būti mieliausias.
– Ne mieliausias – brangiausias. Jis augo ant mano palangės vaikystėje, tėvų namuose.
– Mes taip pat tokį turėjome, tik pas mus jis augo virtuvėje.
– O aš begalę vakarų užmigau į jį žiūrėdamas. Į jį ir jo metamus šešėlius. Kartais jie būdavo gana grėsmingi.
– Tai kodėl pasilikote?
– Nežinau, Gerte. Gal todėl, kad jis kvepia namais. Šeima. Ir ne tik. Kvailai nuskambės, bet jis mane išgelbėjo. Prieš du metus mirė žmona. Po laidotuvių išvažiavau. Iš namų, iš šalies, iš kontinento. Trankiausi po pasaulį, ieškojau visko, kame galima nusiskandinti bent trumpam, arba amžiams. Kažkur po dešimties mėnesių Vladas pranešė, kad pardavė mano ir Ovidijos namus, vietoje jų nupirko man naują butą. Man vienam. Naujai pradžiai – pasakė. Dar pridūrė, kad iš senų daiktų nieko nepaliko, tik šitą augalą, atsivežtą dar iš tėvų. Įspėjo, kad jis čia vienas užrakintas ir numirs, jei juo nepasirūpinsiu. Vladas labai gerai jautė, kada bus tas momentas, kai reikės mane stumtelėti ir suuodė, kaip reikia tai padaryti, kad mane paveiktų. Nė nepagalvotum – kažkokia gėlė ir ta pati ne iš gražiausių – smulkmena, argi ne? Net durnoka. Bet suveikė. Grįžau. Paliejau jeronimą. Po keleto dienų ir vėl jį paliejau. Nusipirkau lovą, kad nereiktų miegoti pas draugus, laukiant, kada vėl reiks pasirūpinti augalu. Po to stalą ir kavos malimo mašinėlę. Tuomet Matilda atbogino Ovidijos katę ir pasakė, kad jau atėjo laikas pačiam ja rūpintis. Taigi matai, Gerte, dar neaišku, kuris iš mudviejų didesnis ligonis... – smarkiai truktelėjęs išvadavo augalą iš ankšto vazono gniaužtų. Ant medinių grindų pažiro juodos žemių ašarėlės nuo gėlės šaknų raizgalynės, o Gertrūda pajuto visą augalo svorį savo rankose.


~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

From: Gertruda. Saltenyte@gmail. com
Sent: June 22, 2013
To: Pilkoji_Karina@yahoo. com
Subject: Ačiū ačiū ačiū

Karina,
Aš labai laiminga dėl tavo paskutinės žinutės. Žinoma, būtinai pasirūpinsiu, kad ateinantį pirmadienį jis atvyktų į kliniką. Suprantu, kad po detoksikacijos reikėtų ilgesnio gydymo, todėl susitikimų su Domu nenutrauksiu. Be to, jis mane vis mažiau gąsdina ir galbūt netgi šiek tiek padeda. Tad, nors aš ir nesuprantu, kas tau iš to, kad aš pas jį gydausi, tačiau drįsčiau manyti, kad šiuo metu visi esame patenkinti.

Dar kartą dėkoju tau,
Gertrūda.

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
2014-01-17 13:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-10 11:36
Lengvai
Perskaičiau Mylistos komentarą, nesutikčiau dėl lėtos įvykių eigos. Man kaip tik susiddarė įspūdis, kad istorija bus ilgesnė, negu rašyko kelių serijų satndartas ir todėl viskasvyksta žingsnis po žingsnio.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-10 11:12
Lengvai
Lėtesnis epizodas, bet turintis savo kabliuką: kas per viena Karina ir kodėl? Svarbiausia, kodėl? Autorė šaunuolė, kad sugalvojo, kaip išlaikyti skaitytojo dėmesį. Tik galvoju apie pateikimą, ar tikrai tinka toks formatas? Nors, teisingumo dėlei, aš ir pati nesugaloju kitokio sprendimo.

Nustebino gydytojo atviravimas apie savo žmoną. Ar tai irgi jo plano dalis, ar silpnumo akimirka? Taigi matai, Gerte, dar neaišku, kuris iš mudviejų didesnis ligonis...  - labai tikiuosi, kad tai - nėra silpnumo akimirka, o suplanuotas manipuliacinis prijomas =]

Apskritai, man patiko. Nors, aip minėjau, veiksmas rutuliojasi lėčiau, bet vykusiai ir neįkyriai perteikiami veikėjų charakteriai bei gražus rašymo stilius suteikia malonumo skaityti.

4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-17 19:43
Mylista sutinka su viskuo
Pliusai ir minusai.

Pliusai.

Sumanymas įterpti žinutes pagyvina, paįvairina tekstą.

Personažai aprimsta, truputį mažiau teatrališko blaškymosi jų poelgiuose, labiau panašu į realius prototipus turinčius žmones, kuriais gali patikėti.

Jie taip pat pasidaro šiek tiek jaukesni. Daugiau šansų skaitytojui prisijaukinti personažus, pradėti už juos sirgti.

Aprašomosios dalys, detalės, išvardijimai jau tampa šito teksto stiliaus elementu. Kai kur gražu.


Minusai

Istorija visiškai prarado greitį. Šitoje teksto dalyje nebuvo esminių įvykių, personažų portretai papildyti nedaug. O teksto gabalas nemažas.

Elektroninės žinutės, kurios turėtų sukurti intrigą, krenta viena po kitos, iš esmės nepasakydamos nieko naujo. Skaitytojas nei iš tų žinučių, nei iš teksto tarp jų neturi progos susidaryti nuomonės, nuspėti, kokia tos intrigos esmė. Tai - rimčiausia problema. Priskaitęs iki ketvirto skyriaus, vis dar negali suprasti, kokia šio teksto intriga, koks pagrindinis klausimas. Ji dar tebegaminama. Sprendžiant iš vystymo tempo, atrodo, praeis dar trys skyriai, ir vis tiek nebus aišku. Jeigu tai būtų knyga, šitiek perskaitęs ir negavęs aiškumo, toliau nebeskaityčiau.

Personažai, nors tapo jaukesni, atrodo nebenuoseklūs. Ar čia tas pats chaotiškas ir chamiškas daktaras Domas, ar čia jau kitas žmogus?


Bendras įspūdis - 3.









Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-17 18:22
po šviesom 15
Nebežinau, ką pasakyti. Viena vertus, lyg ir atsiranda intriga - laiškai, Gertrūdos draugė, susitarimas, dar kažkokia Rimantė iš praeities... Parašyta tvarkingai, kalba sklandi.
Kita vertus, dėl paties pasakojimo - mano galva, per daug klydinėjimų, pasikartojimų, vietomis gerokai ištempta - kam? Aprašinėti detales nėra blogai, bet tam reikia tikslo, dėl ko tai daroma.
Tarkim, tas epizodas apie arbatą... Juk jau buvo apie tą griežtą dienotvarkę. Be to, jei norisi pakartoti, reikėtų, kad tai atskleistų ką nors nauja.
Daktaro istorija... Na nežinau. Kažkaip labai stereotipiška. Būtinai našlys, būtinai vienišas, būtinai turi paslaptingą draugą, kuris nelaimei ištikus palaiko ir viską sutvarko... Toks vaizdas, kad einame lengviausiu keliu, ar ne?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą