Dramblio svajonės

Gyveno didelis dramblys,
Galvojo esąs juokdarys,
Prie cirko trynėsi dažnai,
Vaidint svajojo jis tenai.

O kartą liūtą jis pamatė –
Ir gražumėlis to žvėries!
Taip išdidžiai jis pražingsniavo -
Karalius – žiūrint iš šalies.

Kaip drambliui liūtą tą prakalbint?
Kaip paprašyt jo nuoširdžiai?
- Patekt į cirką, mielas drauge,
Aš noriu jau labai seniai.

Štai vieną dieną liūtas ėjo -
Nuleidęs galvą – liūdnas toks,
Dramblys nedrąsiai pritapsėjo –
Neaišku, ką tas pagalvos?

- O, liūte, o, žvėrių karaliau,
Svajonę seną aš turiu,
Priimk į cirką, visagali,
Tarnausiu, kol jėgų turiu.

Liūdnai pasižiūrėjo liūtas,
Suspindo ašara aky,
- Na, ką tu sau, drambly, galvoji,
Tu, senas, kvailas juokdary!

- Buvau aš jaunas ir stiprus,
Pratarnavau ilgus metus,
Kai pasenau, pasiligojau,
Mane išgujo iš šio „rojaus“.

Tokia senolių mūs dalia –
Iš visur veja, kaip žinia,
Tik tie jaunikliai nesupranta,
Vis šaipos, užgaulioja...

Ir ką čia, vargšas, padarysi –
Tokia jau Viešpaties valia -
Prabėgo metai - jaunos dienos -
Visų vienoda pabaiga.