Kolūkio ferma

Kolūkio ferma
Miesto žmogau, kai tavo švariai nublizgintas automobilis, keldamas tirštus dulkių debesis, riedės pro mane, net jeigu spigins įsikarščiavusi vasariška saulė, plieks į stiklus, žilpins regėjimą, automobilio galinėje sėdynėje besivartoliojąs mažas kodėlčiukas veikiausiai paklaus- kas čia? Tu atsakysi- ferma. Ir nesuklysi. Būtent toks mano vardas. F e r m a. Mandrai skamba, tiesa, kažkaip vakarietiškai? Pažiūrėjus atrodytų  tipiškas baltas stačiakampio formos fasadas, būdingas kaimo vietovėms, išnyrantis iš lygumų, kalvelių, nuogas ir atviras bet kokiam žvilgsniui. Tačiau ne visi žino kokia tikroji mano prigimtis ar paskirtis. Iš tikro po baltomis kalkėmis slypintis mano kūnas visai ne baltas, o raudonų plytų. Jeigu prieitumei arčiau, pamatytumei, - šiferiniai plaukai jau šiek tiek apėję samanų pleiskanomis, išretėję ir užtvoskus liūtims į vidurius varva. O mano viduriai ir yra svarbiausia. Romantiškai akiai įdomu čia, kaip kokioje senovinėje pilyje- mano kaulai, nubalintų plytų kolonos, prilaiko galvą, tarpe jų, keturiomis lygiagrečiomis eilėmis su plytų pertvaromis, sudarančiomis ištisą virtinę narvelių, eina storosios žarnos, kuriose maistą kramto ir vilgo seilėmis po tris sustatyti veršiai. Žinoma, kaip ir kiekvienas organizmas, turiu savitą, man būdingą tvarką. Darniam apytakos ratui prie storųjų žarnų prigludę plonosios- transporteris, kurio kietu betonuotu dugnu masyvi svari grandinė lopetėlių pagalba pašalina ekskrementus. Anksčiau kiauras dienas čia išdykėliškai žvygaudavo ir kriuksėdavo baltašoniai paršai. Tada čia gyvenome trise. Taip ir stovi akyse dideli pastatai iš ano meto. Geri laikai buvo. Skaudūs pokario atodūsiai jau slėpėsi po naujais vieškeliais, skubančiais į nedrąsią bet viltingą ateitį. Laukai bangavo kviečių, miežių šilkais, žmonės buriavosi į triukšmingas vakarones. Ištisą naktį apsalusia širdimi klausydavomės jų linksmo klegesio. Dabar, su kiekvienos bičiulės nykimu jų balsai gęsta, intonacijos darosi piktesnės, apgirtę, apatiškos... O iš smagiai šovusių į „šviesų rytojų“ kadaise naujutėlaičių pastatų nieko neliko, tik didžiulis piktžolynas, - vešlūs, melsvi nuo sotumo kiečiai, plačiais, tamsžaliais delnais dilgėlės maivosi ūgiu iš srutom persunktos dirvos, kur ne kur boluoja pamėtyti apgailėtini nuo lietaus pakežę, aptrupėję plytgaliai, velionių kaulų liekanos, kurių nepavyko gražiai išsidaužti pajininkams. Nejau tikrai reikėjo griauti? Melo ir neteisybės visais laikais buvo apstu. Bet kodėl žmogus neišmoksta būti išmintingas? Prisiminkim ką sako senolis jaunam vaikaičiui su pjūklu besiartinančiam prie obels, - nupjauti lengva, bet pirma pasodink, išpuoselėk, užaugink.. Galų pagalėj veršių godūs gerkliniai garsai man irgi malonūs. Kad tik būtų kam bliauti.
Ir kaipgi, tiesą sakant, vyksta mano organizmo gyvenimas? Ogi turiu virškinimo liauką. Ateina punktualiai, vos brėkštant rytui, vis tą pačią valandą, žino kad laukiu. Įjungia elektrinę širdį, kuri smagiai suūžia, kad galėtų varinėti maitinantį kraują. Atitarška su metaliniu, gremėzdišku vagonėliu, atsuka vožtuvą srūti plazmai, sukrečia baltas kraujo ląsteles (geraisiais laikais pieną pildavo, na ir plačios tuomet veršių nugaros būdavę), maišo, priešokiais parūdijusios sklendės pagalba reguliuodama tai karštą, tai šaltą tėkmę iki reikalingos temperatūros. Vagonėlis apsunksta (visgi trys šimtai litrų!), tyliai sliuogia arterijų takais. O Liauka su kibiru tik pila į apglitėjusius medinius, drėgme persigėrusius lovius, tik pila. Veršiai sriaubia įsirėžę, galvas surėmę, net pirštus nusivertum tarp jų. Pasiburbuliuodami. Po to mąsliomis akimis, įdėmiai nužvelgdama tarsi įsisiurbusios erkės išpampusius kūnus, „cepelinukus“, kaip ji su pasidžiaugimu sako, ar kuris neprisirijo per daug, nedūsuoja, nešvokščia pūsdamas;  maisto medžiagas skirsto- miežinius miltus, šieno kvapius kuokštus, žolės ar aitraus kvapo siloso šuorus, nelygu koks metų laikas. Uoliai dirba. Mikliai. Nesustodama. Visur reikia ranką pridėti. Tik kartais nei iš šio nei iš to gailiai apsiverkia. Sužiba sūri raselė ant įkaitusių skruostų. Norėdama paguosti įtraukiu pro pravertas stiklines plaučių alveoles gaivaus oro. „Skersvėjis“- subamba. Na ir žliumbk. Aš tik gero norėjau. O tu nemanyk, jei ryte vakarykščius barščius pašildei, tai vyras ir meilus ir linksmas bus. Verksnė. O juk pavyzdinga mokinė buvo. Betgi aukštų mokslų nebaigė, mat vis ilgiausius keturių stulpelių eilėraščius apie meilę rašė. Durnė. Keturi stulpeliai „myliu“, „myliu“. Nebūna juk sakinių, kur vienas žodis būtų ir veiksnys, ir tarinys, ir papildinys, ir pažyminys, ir aplinkybė. Ir nežinojai tuomet kiek daug gyvenime nulemia aplinkybės. Kartais kone viską. Et, jei ten kas ir buvo, tai vienodas nuobodus rimas, o gal greičiau tai mantros ritmas. Jaunatvės mantros. Ir tau tas svajingų kuždesių pripiltas laikas jau nebesugrįš. Ateina ir kita. Švaresnė, storesnė, garsiakalbė moteris. Žliumba ją Vedėja vadina. Toji, oriai skvarbiu žvilgsniu persmeigdama, valdingu rankos  judesiu suskaičiuoja ruduosius skrandukus, skrupulingai nužvelgia žarnų sieneles, jungiamuosius audinius, medinius ėdžių nervus. Aimanuoja, jai išėjus moteriškaitė, iššlavinėja  užgargažėjusius pakampius. Dažniausiai jau kitą dieną su lentų glėbiais atsibogina slaugai ir aptvarsto išklibusius nervus, pro kurių tarpus išslysta ir nupuola žemyn šieno šapai.
Pastoviai lankosi vidaus ligų gydytojas. Trumputis, apvalutis žmogutis, viskas jame apvalaina, net meilikaujanti šypsenėlė. Matot būna, kai rūdžiai ima švirkšti smirdinčias žalsvas srutas vietoj gražių kakaliukų. Stypinkojė verksnė tada įsiręžusi juos už ausų palaiko, o tasai mikliai- bakst švirkštu ir sutvarko. Ot geras daktaras. Šyptelėjęs pasikuklina, kad žino kokią maldelę reikia sukalbėti. Apie viską išmano. Net apie mašinas pabrėžia, kad pikčiausia jų liga – rūdijimas. Be abejo, viena žiopla liauka čia nesusitvarkytų. Ištisa dviejų šimtų minia šlamščiančių skrandukų šurmuliuoja. Malonus tai garsas, užpildytas sotaus gromuliavimo, ši stojusi ramybė, maitinimosi pilnatvė.
Gojeliui nyrant į vakarinį tamsos apsiaustą moteriškę pakeičia peristaltikos organas. Užgirdau jos didžiaakę dukrą sakant- „mamos fermos draugas girtuoklis“. Nugi negi smerksi žmogų, kad jis keistai persmirdęs, jei tik našlaičio batvinius tepažinęs nuo aštuonių metelių (dabar jau žilė įsimetusi į garbiniuotus plaukus) darban stojo. Sunkus jo užsiėmimas, nedyvai ir kokią alaus bunčkę išbuzinti. Nors aš ir gudriai sugalvota, tiesioji geležiniais liežuvėliais pati ekskrementus, jo žodžiais „ brudą- mėšlą“, traukia ir verčia laukan į specialiai pastatytą
traktorinę priekabą, bet kiekvieną ląstelę jam, sumurusiam nuo darbo, žliaugiančia prakaitu kakta, išgramdyti tenka. Ir tik mėnulio pablyškęs veidas pro alveoles temato jo vargą. Ir saugok dieve, kad kokio pablūdusio patrakėlio sviestas akmuo jų  su garsiu trenksmu neišdaužtų. Tik bežadė nakties rimtis, lemčių būrėja, akomponuoja darbui, darbščioms, ištampytomis gyslomis rankoms... 
Nutvilko švelnus jausmas kai užeina Pirmininkas, - malonus, aukštas, solidžiai pilnoko kūno, švariai nusiskutęs vyras. Gerai jį pavadino. Juk jis pirmas čionai užėjo. Buvo graži pavakarė, mano projekto idėja nebyliai sklandė ore, virpindama smilgų šerdis. Ilgai stovėjo, žvelgė į pievos sodrią žalumą, į ošiantį šnarantį gojelį, perpildytą paukščių balsų. Galbūt nuo jo atplaukusi didinga lakštingalos giesmė viską apsprendė.
Neilgai trukus ėmė čia kriokdamos zuiti mašinos su žvyru, plytomis. Prisirinko tvirtų žaliūkų vyrų su įvairiausiais įrankiais. Dargi smagiau suošė gojelio medžiai, o lakštingalėlė jau svaigiai suokė užgimimą ištisus vakarus, be išeiginių. Ir valanda po valandos, diena po dienos, savaitė po savaitės augo tvirtas mano kūnas. Greta dar du dailūs balti organizmai, blizgantys naujais stiklais, vėliau metų metus gaminę sotinimo energiją visam aplinkui pabirėjusiam dygstančiais namukais sodžiui. Rodos tik vakar pirmąsyk žvilgsniu šią žalumą glostė. Jaunas toks, tiesus, akys žydros ir skaidrios lyg du ežerėliai saulėtą dieną. Ne viena mergelė jose skendo. Ogi statybininkai šposaudami pasiplepėdavo, kad pas savo būsimą žmoną, subtilią, trapią mergaitę, lietuvių kalbos mokytoją, raitas keliavo. Visko buvo. Arklys. Vėliau motociklas. Dabar automobiliu atvažiuoja. O patsai jau žilas. Galva baltutėlė, lyg sniego kupeta užversta. Kaip visada vaikštinėja iš palengvo, neskubėdamas, viską rūpestingai nužvelgdamas. Tik  žvilgsnis kitoks. Liūdnas. Į pensiją metas. Turėjome būti jo darbų tęstinumas, o viskas kitaip apsivertė. Pertvarkų vėjai viską sujaukė, išblaškė, sutaršė. Tarsi Pandoros skrynią pradarė. Karo lyg ir nebuvo, tačiau visa Lietuva nulipusi dūlančių, irstančių, apleistų statinių griuvėsiais. Niauriai vaitojo nuo nepakeliamo skausmo daužomos draugužės. Maniau, sapnuoju klaikų košmarą, nerimas šliaužiojo pagaugais: o mane kada? Vieną sykį nuverktomis akimis beklydinėjant po plytlaužas, besvarstant apie tuos dalykus, ėmė permušinėti širdį. Verksnė  susirūpinusi bėginėjo pirmyn atgal nesumodama kur gauti vandens veršiams. Iškvietė kardiologą, plonytėlį žmogelį tęvu balseliu.
- Užkalkėjimas, - laibai nutęsė, gelžgaliu krapštinėdamas širdį, gerai, kad elektrą atjungė, tai neskaudėjo. Žinia gi, kad visi širdininkai vis tų pačių negalių kamuojami. Virpu, tarsi nuo kiaurai košiančio ledinio šalto vėjo, išgirdus žodį „ privatizacija“. Nežinau, ką jis reiškia, kokia jo prasmė, kas tai per pritvatizacija, bet dažnas užėjęs minėdavo tarsi kokį slaptą užkeikimą, burtažodį. Tikriausiai tai demoniškas prakeikimas- pritvatink nebepasikeliantį, bejėgį, bekampį gyventoją naujoje politinėje pastogėje, kurios pavadinimas rodos toks didis, taurus- Nepriklausomybė. Deja, manęs nesaugo. Paminėjus privatizaciją mano išbirę alveolės kažkokiomis plėvėmis keičiamos. Polietilenu, girdėjau. Nors tebūnie polietilenas. Kas nori, tebūnie pakeista. Kad tik gyvą paliktų. Nesinori sunykti be laiko, kaip atsitiko gyvastingoms mano kaimynėms. Bet dabar, plytoms dūlant, mintys apie klestintį ūkį, galvijų gausėjimą atrodo chimera, apgaulinga paguoda. Nuo šito Babelio bokšto žmonėms nesimato mano skriauda. Juk ne taip svarbu, kokį pavadinimą duotų mano globėjams- bendrovė, kooperatyvas, įmonė, firma. Svarbu nebegriauti kas jau sukurta, į ką sudėtas darbas, triūsas, ne vieno žmogaus gyvenimas... Ir Pirmąjį, matyt, čia sunkūs galvojimai atgena. Tad ir pensijon neskuba. Mane saugo. Paglostyčiau jo šarmotą galvą, bet rankų neturiu. Kojas, tiesa, tvirtas  turiu, gyliai pamatais į žemę įaugę. Dar Žliumbos proanūkiai galėtų čia dirbti. Globtelėčiau jį gaiviu oru, bet  anoji niurnėjo- skersvėjis. Poniutė mat atsirado. Skarelę geriau apsirištų nesivėdavusi savo išpurusiomis ryžomis kūdlomis, o tai žinote- viduriuose kvapas nekoks. Įsigeria į plaukus, tuomet visi atatupsti traukiasi. Toks jau tas plauko padarymas- plauk su „ Heden Šoldens“, „ E‘lvital‘ ar ūkišku, kvapas neišsiplauna. Vidurių kvapas.. Eitų, apsivalytų parazitų gleives, nes ateis švaresnioji, dar užkris voratinklis jai ant galvos. Nubarta jau uoliai valinės aimanuodama- „kai viską išbrūžinu, niekas nepastebi, neįvertina“... Na šit, liuoba baigėsi, Verksnė raktu užspaudžia man begarsę burną. O svarstymai, tie nesuskaičiuojami vilties ir nevilties atspalviai, kažkokiu paslaptingu būdu ir į ją persikelia, persismelkia, minčių maišatį, tarsi įkyrų bičių spiečių gainioja: kai manęs nebebus, kam bereiks jos ištinusių, paryčiais tirpstančių rankų miklumo?
Kada vos vos aušta rytas, kada danguje, virš melsvai žalio gojelio apšviesti aušrinės žvaigždės pasilabina mėnulis su saule, virškinimas prityksta, snūduriuoja visa, kas gyva. Ir užburianti tylos magija išsiskleidžia visa galybe, glosto pastatą, virš kurio šelmens palengva plevena garas. Ūmai pasigirsta melodija, dieviškas mažo neišvaizdžiai pilko paukštelio begaliniai ilgus skaudus čiulbavimas ulbavimas. Ir plaukia  gailinga godonių upe giesmė, tarsi angelų fleitai užgrojus. Tada apima gležna akimirkos nuotaika, susidedanti iš didesnio ir mažesnio jaudulio intonacijų, kupina graudžios vilties. Negriaukit...