Varna ir sūris

Atsikėliau vidurnaktį alkanas kaip šuo. Išsitraukiau iš šaldytuvo sūrį ir po tapkių nušlepsėjau į mišką, įlipau į pūšies viršunę, galvojau ramiai sau pavalgysiu prie mėnesienos kaitros. Sėdžiu pūšies viršūnėje, ant pačio smaigalio, kojas sukryžiavęs, burnoje įsikandęs sūrį, mėgaudamasis geriu į save sūrio energiją.
Kur buvus kur nebuvus prie pūšies atbėgusi atsitūpė varna. Ir kad sučiūlbės, -Tebunie bus pagarbintas!
Tik išsižiojau tarti, -per amžių amžius, sūris šast iš burnos tiesiai varnai į snapą ir nukrito.
Pasikukčiodamas ir alkanas per pusnis paršlepsėjau namo. Pamečiau vieną tapkę.