Kolūkio ferma

Miesto žmogau, kai tavo švariai nublizgintas automobilis, keldamas tirštus dulkių debesis, riedės pro mane, net jeigu spigins įsikarščiavusi vasariška saulė, plieks į stiklus, žilpins regėjimą, automobilio galinėje sėdynėje besivartoliojąs mažas kodėlčiukas veikiausiai paklaus- kas čia? Tu atsakysi- ferma. Ir nesuklysi. Būtent toks mano vardas. F e r m a. Mandrai skamba, tiesa, kažkaip vakarietiškai? Pažiūrėjus atrodytų  tipiškas baltas stačiakampio formos fasadas, būdingas kaimo vietovėms, išnyrantis iš lygumų, kalvelių, nuogas ir atviras bet kokiam žvilgsniui. Tačiau ne visi žino kokia tikroji mano prigimtis ar paskirtis. Iš tikro po baltomis kalkėmis slypintis mano kūnas visai ne baltas, o raudonų plytų. Jeigu prieitumei arčiau, pamatytumei, - šiferiniai plaukai jau šiek tiek apėję samanų pleiskanomis, išretėję ir užtvoskus liūtims į vidurius varva. O mano viduriai ir yra svarbiausia. Romantiškai akiai įdomu čia, kaip kokioje senovinėje pilyje- mano kaulai, nubalintų plytų kolonos, prilaiko galvą, tarpe jų, keturiomis lygiagrečiomis eilėmis su plytų pertvaromis, sudarančiomis ištisą virtinę narvelių, eina storosios žarnos, kuriose maistą kramto ir vilgo seilėmis po tris sustatyti veršiai. Žinoma, kaip ir kiekvienas organizmas, turiu savitą, man būdingą tvarką. Darniam apytakos ratui prie storųjų žarnų prigludę plonosios- transporteris, kurio kietu betonuotu dugnu masyvi svari grandinė lopetėlių pagalba pašalina ekskrementus. Anksčiau kiauras dienas čia išdykėliškai žvygaudavo ir kriuksėdavo baltašoniai paršai. Tada čia gyvenome trise. Taip ir stovi akyse dideli pastatai iš ano meto. Geri laikai buvo. Skaudūs pokario atodūsiai jau slėpėsi po naujais vieškeliais, skubančiais į nedrąsią bet viltingą ateitį. Laukai bangavo kviečių, miežių šilkais, žmonės buriavosi į triukšmingas vakarones. Ištisą naktį apsalusia širdimi klausydavomės jų linksmo klegesio. Dabar, su kiekvienos bičiulės nykimu jų balsai gęsta, intonacijos darosi piktesnės, apgirtę, apatiškos... O iš smagiai šovusių į „šviesų rytojų“ kadaise naujutėlaičių pastatų nieko neliko, tik didžiulis piktžolynas, - vešlūs, melsvi nuo sotumo kiečiai, plačiais, tamsžaliais delnais dilgėlės maivosi ūgiu iš srutom persunktos dirvos, kur ne kur boluoja pamėtyti apgailėtini nuo lietaus pakežę, aptrupėję plytgaliai, velionių kaulų liekanos, kurių nepavyko gražiai išsidaužti pajininkams. Nejau tikrai reikėjo griauti? Melo ir neteisybės visais laikais buvo apstu. Bet kodėl žmogus neišmoksta būti išmintingas? Prisiminkim ką sako senolis jaunam vaikaičiui su pjūklu besiartinančiam prie obels, - nupjauti lengva, bet pirma pasodink, išpuoselėk, užaugink.. Galų pagalėj veršių godūs gerkliniai garsai man irgi malonūs. Kad tik būtų kam bliauti.
Ir kaipgi, tiesą sakant, vyksta mano organizmo gyvenimas? Ogi turiu virškinimo liauką. Ateina punktualiai, vos brėkštant rytui, vis tą pačią valandą, žino kad laukiu. Įjungia elektrinę širdį, kuri smagiai suūžia, kad galėtų varinėti maitinantį kraują. Atitarška su