Antžmogis

Pro praverta langą švelniai lyg šilkas kyšanti mėnulio šviesa maloniai kviečia apmąstyti. Ir nesvarbu jog nori būti normalus, miegoti, kaip žmogus, svarbiausia, kad nemiegotum, rūkytum ir mąstytum. Ore išnykstantys cigarečių dūmai simboliškai atspindi, kaip tas pats oras išsiurbia mano mintis, jos nerimsta, šaukia kol galiausiai yra paleidžiamos į laisvę nors mintys nesupranta jog laisvėje jų niekas nelaukia ir neužjaučia, jos veržiasi į laisve taip pat kvailai, kaip ir žmogus, kuris kankinasi trokšdamas menamos laisvės, tačiau nesupranta jog karta pasiekęs laisvę ir apčiuopęs  jos svaiginančią materiją jis nustoja buvęs žmogumi. Laisvė jį išsiurbia, kaip ir mano mintis sutraukia į save mėnulio šviesa. Pasiekęs laisvę tu miršti, o miręs tampi daugiau nei žmogumi.