paskutinis laiškas

Ir aš niekada mintyse nerašiau mirties laiško,
Visiems, kuriuos myliu aš taip,
Bet tik vos atsistojus prie lango,
Mintyse iškyla šalčiausi vaizdai.
Jie padengia visą minties švelnų skliautą
Skaisčiom bręstančiom ašarom meilės,
Nes tik pažvelgus pro langą į dangų nejautrų
Imu tyliai skrebenti ant popieriaus juodąjį rašalą.
Ir tuomet net žvaigždės artimos tampa, šaltis suartina mus,
Kai suprantu, jog niekada nerašiau laiško
Atviriau ir giliau pažvelgdama į sielos skliautus.
Ir ašaros pradeda ristis lyg mintys ant stalo,
Siunčiu mylimiausiems eiles slapčiausių sapnų,
Nes tuomet ir gūdžiausiąją naktį,
Vienai su savim likt nebetampa baugu.