Roželių ugnis

Roželių ugnis

Iš Anos dienoraščio:
Pirmoji diena. Sapnuoju. Neverk.
Antroji diena. Širdele, labas. Kaip tu neplyšai?
Pietūs. Kentėk.
Vakaras. Ne, ne, NE! Kentėk
Trečioji diena. Rytas. Aš buvau užmigus? Ryte, sulaukiau tavęs . . .
. . . . . . . . . . . . . .
  Ana vėlavo. Kol parsivedė Urtę iš darželio. Toji vis šniurkščiojo, kad iš jos grupės kregždėtaveidis berniukas meškučio nedavė.
  -Toks rudaaas, o nosytė rausvaaa-a. Mama, aš nenoriu pas tetą. Noriu su taviem.
  -Cit, Urtiuk, cit. Rytoj paprašysime Eimanto, kad meškiuką duotų tau. Žiūrėk – naujuosius naktinėlius, su rausvomis roželėmis, įdedu. Pameni, tėtė sakė, jog roželes nusegus atrodytų, kaip tikra vestuvinė suknelė?
  -Prie tavęs gal ir paduos. O tik išeisi ir atims. Nieko tu nežinai mama, nežinai ir nesupranti. Ū, nekenčiu vestuvių, jei kartu su tavimi negaliu būti! –irzliai trepeno laibomis kojytėmis vaikas, vos spėdamas paskui skubančią jauną moterį. Ana stabtelėjo, įdėmiai nužvelgė dailia vasarine suknyte aprengtą dukrelę. Įraudęs apvalainas skruostukas išsitepęs ruda drūže.,, - Tikriausiai nuo šokolado, ”- pamanė Ana. Akimirksnį sudvejojusi, paseilino pirštą ir juo nutrynė nešvarumą. Koks juokingas nepatenkintos Urtės veidelis. Nuo piktumo padvigubėję juodutėliai vyzdžiai iš po vėjo plaikstomų išnokusių miežių geltonumo angeliškų garbanų. Net akių melsvumas įgavo tamsių žibuoklių spalvą. Ak, Ana, Ana. Kaip greitai užmiršai sau vaikystėje duotą priesaiką. Ar jinai taip pat atrodė, kai auklėtoja veidukan dūsuodama burnos negerą kvapą, tuo dvoku atsiduodančiais pirštais brūžino skruostą? Pasakė tada iš padilbų nužvelgdama nuo skubos druskingais lašeliais nusėtą riebaluotą moters kaktą,, -kad ir skubėsiu, niekada nevalysiu vaikui veido seilėmis. ”, Ak, dukra, aš nedrįstu netgi tavęs atsiprašyti. ”
  -Tu tikra gražuolė, - vietoj atsiprašymo išspaudė Ana ir pirštu nervingai spūstelėjo durų skambutį. Durys atsivėrė tokiu pat platumu, kaip Viktės šypsena. Polietileno maišelis iš abiejų pusių besistaipąs įveržtais džinsais gražeivos atvaizdu nutūpė koridoriaus prietemoje. Nespėjus išdėstyti, kas tame maišelyje, draugė išstūmė pro duris:
  -Viskas bus gerai. Mes su Urtike sutarsime. Smagiai pasilinksmink . . .
Žalių ąžuolo šakų vestuvinis vainikas su vėjyje besiplaikstančiais baltais, rausvais, geltonais traukto popieriaus kaspinais matėsi iš tolo. Aniai rodėsi kad ji užuodžia nudrėkstų  šakelių gailų kvapą, Geresnio kelrodžio svečiams nesugalvosi. Nes namų numeriai taip ir taikėsi pasislėpti už vijoklių ūksmingoje žalumoje skendinčioje gatvėje. Į šią siaurą atkarpą, neturinčią netgi šaligatvio, ji niekada nebuvo užėjusi. Apžiūrėti miestelių gatvikes mėgo, antra vertus, neatlikdavo tam laiko. Tad, nors skubindamasi, smalsiai apžiūrinėjo gyvatvorėmis apsodintus vienaaukščius namukus. Citrinos geltonumo lentiniame name pro nėriniuotas baltas užuolaidas žvalgėsi tamsiai raudonos pelargonijos. Raudonumas lygiai toks pat aštriai ryškus, kaip Valentino dienos atvirukuose išpieštų širdžių. Žaliomis plaštakomis besi vėduojanti gėlė bylojo apie rūpestingas tūkstandarbes moteriškas rankas- nuolat kažką pakeliančias, nušluostančias, palaistančias. Žvilgsniu nuslydo tolėliau, kita palange. Manieringa miniatiūrinių kaktusų kolekcija baltuose vazonėliuose. Hmm, kodėl žmonės gaišta laiką prie augmenijos, kuri nei pasotina pilvą, nei aprengia drabužiu kūną? Moteris sulėtina žingsnį, kad atsigautų nuo skubos įsitvaskėjusi širdis. Ach, gėlės. Augini, puoselėji vien tik tam, kad paglostytumei, apglėbtumei žvilgsniu, patirtumei pasigėrėjimą. Jausmas panašus į buvimą su mylimu žmogumi. Myluoji jį žvilgsniu, rankomis, širdimi. Ir pats nereikšmingiausias susitikimas, net iš tolo, sukelia tokį džiaugsmą, kaip fanatui gėlininkui pražydusi orchidėja . .
  Rūpestingai nužvyruotame kiemelyje, maizgeliodamas uodegą, suviauksėjo smėlio spalvos šunytis. Čia, tiesiog ore, tvyrojo kažkas miela ir jaukaus. Tie mediniai nameliai su gyvatvorėmis apjuostais kiemeliais, tarsi mažos mikrorespublikos,  tokios saugios jo mažiausiam, silpniausiam, pažeidžiamiausiam gyventojui – vaikeliui. Baltutės užuolaidėlės tarsi niūniavo apie paprastutę žmogiško gyvenimo harmoniją. Be paklydimų, atsiskyrimų. Mažas namelis su smėlio kauburiuku centre ir pabyrėjusiais ant jo plastmasiniais kastuvėliais, grėbliukais. O vaiknamio mergaitės svajonių mėlyna paukštė, nepasiekiama ir tolima, kaip vakarė žvaigždė, akinamai spinduliuojanti tiesiai į širdį!

  Netikėta buvo Rasos žinia. Jau ketveri metai praėjo kaip baigėsi jų mokslai. . Jos abi, kaip išsiskyrė siautulingos išleistuvių nakties paryčiais taip ir nebesusitiko, taip ir siuvėjavo miesteliuose pagal paskyrimą. Ana dar niekam nepasiuvo pribloškiančios elegancija baltos vestuvinės suknelės, kaip svajojo, tačiau detalę prie detalės vikriai prisiūna. Iš pradžių nesuspėdavo, nuogąstavo, kad nesusitvarkys. Dabar gi ji - smagiausiais dantratėlis siuvinių konvejeryje. Tai apsidžiaugė išgirdusi draugės melodingą balsą telefono ragelyje! Balsas suteikė jos gyvenimui tikrumo pojūtį. Nes dabartis pernelyg skyrėsi nuo gyvenimo bendrabutyje. Kartais atrodydavo, jog tos kitos, nerūpestingos mergiotės su tankiais pilkais kirpčiukais ant kaktos, nuvilnėjančia iki pat sėdmenų kasa, nuolat  vakarais išleidžiama ant kelių, niekuomet ir nebuvo. O pažįstama intonacija sakė – buvo!
Pradžiuginta  artumo pojūčio Ana nė nemanė pykti, kad neatvažiavo pakviesti. Alanas nusistebėjo, jog artimiausios draugės vyrą Ana pamatys tik sutuoktuvių dieną.
  -Gal sąraše pritrūko svečių, - pasišaipė iš iškilmingo jaudulio apimtos žmonos.
  -Didelio čia daikto. Geriausioms draugėms negalioja skrupulingas mandagumo laikymasis, -nesudvejojusi atrėžė. Kas daugiau be Alano ir Urtės, galėjo būti toks artimas? Be abejo tik Rasa. Atsisveikinusi su vaikų namais, profesinėje mokykloje, jinai neturėjo kitokių giminių, kaip linksmuolės geltonplaukės Rasos. Bendras būstas ir buvo visa giminystė. Tikroji, kraujo kilmė, tepaliko ukrainietišką vardą Tik tiek . . .
  Didžiulė pilkšvai žalia, forma primenanti vėžio kiautą, palapinė apkėtusi visą kiemą. Vestuvių šurmulys veržėsi į gatvę. Kas nežino šios šventės papročių, jų smagių variacijų.
Ar begali būti puikesnė proga susiburti artimiesiems, apsirengti prašmatnesnį nei pilką šiokiadienį rūbą? Visuotinas džiūgesys turi palydėti lemtingąjį sprendimą. Ana su nusvėrusiu ranką ryšuliu žengtelėjo vidun (porceliano puodeliai su beveik ažūriniais neužmirštuolių piešiniais – nepamirški  Anos, Rasa!)
O tada. O tuomet. Ji negalėjo įvardinti to pojūčio, kuris tikriausiai užsimezgė  iš to šventės laukimo, iš nerimo, neįvardijamų lūkesčių virpesių.  Kaip ryte negali pasakyti kokie tonai buvo tam spalvotam sapne, kurį tu sapnavai, sapnavai. Kartais akys žmogaus taip panašios į sapną. Į sapną beribį, bekraštį, paslaptingą, kaip žvaigždėmis sidabruojantis rugpjūčio dangus. Palapinės viduryje pirmiausiai pamatė tas akis. Puošnūs žmonės už skaniai geltonų šakočių bokštų, aplietų šokolado lava, aplipdytų cukrinėm baltom lelijom, spalvotomis imantrybėmis nukrautų tortų pakopų, piešiniai, kupini išdykėliškų dviprasmybių ant sienos, net Rasos džiaugsmingas ilgesio intonacijomis persisunkęs šūktelėjimas,, Ania! ”neįveikė pirmojo įspūdžio. Magišką tyvuluojančio švariausio ežero mėlynę jautė visur. Ir net save juto kitaip. Netgi baltojo nertinio glotnumą, krentančio ant aptempto juodo aksomo mini sijonuko. Jo drąsioje iškirptėje kaklo juslingą gaivą pabrėžė plonutė auksinė grandinėlė nunirdama į nedidokų  apvalumų tarpeklį. Tas žvilgsnis, jis permerkė ją kažkokia lemtinga nuojauta savo moteriško žavesio. Kaip niekada stipriai pajuto kokios dailios jos kojos. Tie ežerų tyrai lyg  užvaldė ją . Rodėsi, kad tasai žvilgsnis vedžioja jos judesius. Tam, kaip ji kresteli galva atgal blizgančius, nulytos obels kamieno žievės pilkumo plaukus. Kaip pasisveikina,  nusišypso. To žvilgsnio srautuose kūniškos jėgos pajautimas virto galingu gaivalu, nubloškančiu mažutėliu liūdnu nerimo kirminėliu prisliuogusią mintį:,, Aliui labiau patiktų, kad būčiau tą uždarą violetinį kostiumėlį apsivilkusi. Et. Eik sau Alanai, su kaip visada nelaiku planiniais egzaminais. Ir taip be tavęs lyg Pelenė čia jaučiuosi”.
Šventiniame sukūryje Anai buvo linksma. Labai linksma! Tik kažkodėl, skimbčiojant taurėmis, tame blankiai mėlyname žvilgsnyje ji įmatė negeras liepsneles . . .
. . . . . . . . . .






  Kokia šįvakar graži Mūša. Raudonas saulės diskas jau visai baigia sulįsti į žemę. O ugninės jos žaros paliečia širdį tarsi mylinčios motinos žvilgsnis. Alano kūnas- baltas porcelianas juodame vandenyje.,, Menu aš tavo baltas basas kojas
    Jau snūduriuojančioje juodoje žolėje,
    Kada raudoniu šyptelėjusi saulė
    Nuslydo nusimaudyt mūsų upėje. . . ’’
  Ana atbunda. Ji sapne deklamavo savo eilėraštį. Kažkas švelnus ir minkštas pasiraivo krūtinėje. Ką sapnavau? –Alanas įbridęs į upę iš paslaptimis blizgančių juodų jos gelmių žvelgė į mane ir jo akys spinduliavo TOKIA MEILE. Ana palaimingu bereikšmiu žvilgsniu stebeilija į lubas ir klausosi kaip tvinkčioja kraujas kūne. Po to neskubiai išsitempia ir minkštai, lyg katė, pasirąžo. Ir. Nepažįstami  gelsvi su morkiniais ramunių žiedlapėliais tapetai sudrumsčia įprastinę rytmečio būseną. Apsidairo. Ant sienos šypso Rasos fotografija. Rodos čia Vyto kambarys būsiąs. Vestuvės! – Iš migloto miego debesies išsišviečia laiko nuovoka. Ana mikliai įsineria į vakarykščius apdarus . Tik vėliau, nuėjusi į salę, jinai pamatys, kad kitai dienai visos damos pasirūpino apsirengti kitaip.. Gerti norisi. Reikėtų pasiieškoti virtuvės.  Basos kojos mėgaujasi malonia grindų vėsa. Apsitrynę mediniai laiptai negirgždėjo. O sodriai kvapnus kavos aromatas atvyliojo tiesiai į virtuvę. Ojergau! Iš po pakulinio plaukų lako triumfo strėlių vos begali pažinti vakar dienos nuostabiausią merginą.
  -Ar tau nereikėtų būti su Vytu? – Ana lyg vijokliais rankom apsiveja pakulinę lėlę apie akis apsipaišinusią blakstienų dažų suodžiais. Taip. Nieko panašaus nei į gulbelę, nei į naivią mokinukę. Į ką ji panaši? Ogi į ją pačią. Linksmybių šėlsmo nukamuotą iškamšą. Įdėmiau nužvelgia nuotaką. Kreminės spalvos šilko chalatėlis be pasiūvimo subtilybių, kaip įspūdingoji suknelė. Juosmens pilnumas net ir susivėlusiai Rasai kažkaip madoniškai švelnina veido bruožus. Anai kaip ir neteko pabuvoti tokiose vestuvėse, kur jaunosios talija pabrėžtų visą nuotakos rūbo eleganciją. Ko gero jungtuvės be pilvuko greitai bus žmonėse priimamos kaip anachronizmas . .
  Spinduliuojati laime Rasa nusišypso:
  -Nejau užmiršai, kad esu vyturys, nepratusi ilgai miegoti. Bet tuojau bėgu pas savo brangiausiąjį. Ar patiko balius?
- Patiko. Muzikantai ne pėsti, smagiai juokino. Buvai labai graži, -Ana atsidavusiu žvilgsniu apglosto draugę.
  -Ačiū ir tu fainai atrodei. Tiesa, kai ko netikėjau. Manydavau, kad tu . . . Na, nesvarbu. Surimtėjęs Rasos žvilgsnis stabtelėjo ties langu. Ten, brėkštančio ryto migloje juodavo atletiškas vyro siluetas. Ania įsižiūrėjo ten pat.
  -Kas jis? – paklausė ir tuo pačiu pajuto, kad jos žvalumas nenormalus. Taip jausdavosi padauginusi. Alanas blykšdamas gailiu balsu prašydavo parnešti mineralinio vandens, o jai savotiška liguista energija liedavosi per kraštus. Bepigu būdavo nudumti į parduotuvę, o grįžus visas trijų kambarių buto grindis skuduru pertrinti. Blizgindama grindis tarsi alkoholio likučius iš savo vidaus iššluostydavo. Visas blogavimo nuosėdas išbraukdavo, ištrindavo. Ir dabar jos vidus kunkuliavo kaip atsukto gazuoto vandens butelys. Draugužės žvilgsnis tiesiog nesiderino su iš jos trykštančia smagybe. Kažko skubiai sukruto:
  -Ką gi, eisiu. Reikia susitvarkyti iki muzikantai atsikels. Atsainiai mostelėjo galva lango pusėn:
  -Tavo vakarykštis gerbėjas. Lūpų pakštelėjimas atsitrenkė į baltą skruostą ir beliko kavos kvapas. Dar siluetas už lango. Ania išėjo ten linkui.
Dar miglom apsiklosčiuso  ryto gaivoje malonus gerų cigarečių kvapas sudirgino uoslę.
  -Gal turite cigaretę? – užklausė vyruką.
  - Kvaišalais visada apsirūpinęs, - paslaugiai ištiesė popierinį pakelį  Romas. Šis vardas atsivėrė kažkaip net ne per sąmonę. O taip . Tai tas pats brunetas mėlynų ežerų akimis, su kuriuo tirpo muzikos garsuose. Žiebtuvėlis mikliai spragtelėjo ugnies liežuvėliu į jos vos vos matomai virpančiuose pirštuose stirksančią baltą cigaretę. Su pasimėgavimu išpūtė dūmą. Po savaitės susilaikymo ypatingai gardu, net kojos susvyravo.
  -Tai kaip gyvuoja Urtikės mama? – meiliai nusišiepė mėlynos akys.
  -Manto tėvelis? – linksmai į toną atsiliepė Ana.
  -Kodėl gi mes anksčiau nesusitikom? – perklausė jis. Tuomet žodis po žodžio, greičiausiai jiems abiems net nesitikint, išsprūdo visa jo pažinties istorija su Manto mama. Gal tai netgi būdinga vestuvių pokyliams. Juos apėmė poreikis išsikalbėti. Kaip apsidžiaugusi šiluma pavasario upė pašėlusiai šniogždama neša vandenis, kalba liejo praeityje patirtus įspūdžius. Prisiminimai šlameno šnarėjo su juoko pertrūkiais apie juokingus nutikimus. Nuorūka seniai jau kulniuku įsmeigta į drėgną žemę, ryto žvarba kiaurai smelkėsi į kaulus, o jei vis atvyravo. Tarsi seni geri pažįstami netikėtai atsitiktinumo vėlei suvesti. Staiga Anai lyg kas smogė- raudono vyriškio lūpos prigludo prie josios atviros burnos. Iš netikėtumo negalėjo nė žodelio išspausti, kad pertrauktų įlendančio kažkur į vidurius nuodingų žodžių srauto:
  -Niekuo nereikės rūpintis. Atvažiuok į Kauną. Prašau. Viešbučių kainos pakenčiamos. Sutik, meldžiu.              Nieko panašaus gyvenime nepatyriau.
  Ji tik žiūrėjo. Į jo lygius baltus grobuoniškus dantis. Gailiai atsiprašančią menkystos šypseną. Tikrai dailią vyrišką figūrą. Išrėkė, išspjovė su nuoskauda, patirtu pažeminimu:
  - Nedrįsk! Staigiai nusisuko, net stuburo slanksteliai pasišokinėjo. Draugės užuomina, Romo tarsi savaime suprantamas prisišliejimas sunkiu nešuliu užgriuvo ją. Suprato, bet nenorėjo nieko žinoti, šis atsitikimas jai per sunki, per didelė našta. Kaip jai vienai ją išnešti. Och, greičiau, greičiau į morkinių ramunių rojų, kur paauglystės nerimai saugiai slepiasi po rašomojo stalo stiklu’’Aerosmitų’’ triumfuojančiose garbanose.
  Geltono medžio stalas. Kėdė. Etažerė su magnetofonu. Lova. Jos matyti nenorėjo. Ant sienos vėpsojo ovalo formos veidrodis, kuriame Ana tilpo iki pusės. Tiesi taisyklinga nosis. Pabalę, kaprizingai putlios rėvos, dėkingiausia medžiaga ryškių lūpdažių reklamai. Papt, papt, sūrūs lašai sudrėkino ranką, besikeliančią pataisyti plaukus, išblizgusį obels kamieną nuo lietaus, išsklidusį per visą nugarą. Plona nugarėlę su atsikišusiais slanksteliais. Užmaršties rūkas sklaidėsi, tarsi pasityčiojimas iš jos džiūgaus sapno lindo slogios smulkmenos - jos svyruojanti eisena link šio kambario, jos plaukų sruogelėlės slysčiojančios vyro rankose. Tos gyslotos rankos slystančios jos pėdkelnių nailonu aukštyn. Blykstelėjęs minties žaibas,, kvailys, aš juk labai myliu, mano meilei to nereikia. Nereikia, neišjunk šviesos, nereikia. O viskas taip sukosi. Kodėl neprisimenu kas toliau buvo. Šitas veidrodis, stalas, etažerė ir balta pasigrumsčiavusi patalynė  su melsvomis gėlėmis žino daugiau. Be abejo. Melsvos gėlės. Cha, gėlės. Ar ne taip vadinamos tokios moterys? Žibutėmis...
  Ania stebeilijo sau į veidą, o ašaros ritosi palikdamos juodą tušo pėdsaką.,, Ko čia sriūbauju? Juk išgyvensiu, kita tik puikuotųsi savo... Et geriau būčiau nepabudusi iš sapno saulėlydžių, gaisringų saulėlydžių. Lygiai tokios pat įstabios spalvos roželės ant Urtikės naktinėlių. Liepsnaspalvės roželės. Ilgai juos su Alanu rinkom... ‘’ Atokvėpiu išstūmė krūtinėje susikaupusį sunkumo tumulą. Iš rankinės ištraukė vatos skrituliuką, plastmasinį butelaitį su užrašu,, Smilga . Mirkė buteliuko skistyme vatą ir braukė per juodus takelius, braukė. Oda atsigavusi dilgčiojo iš malonumo. Ašarų ūkas sklaidėsi ir pro jį iš veidrodžio žvelgė tikrai graži moteris. Savo patrauklumo suvokimas savotiškai ramino. Nelauktai veidrodyje atsakė žydrų neužmirštuolių  šviesos šypsena. Juk būna kai šypsena matosi akyse..
-Alanai?! Moteris prigludo prie iki skausmo pažįstamo  kūno, kurio aromatą nesuklysdama pažindavo iš nugaros. Nuščiuvusi rauda vėl ištrūko iš krūtinės, plūdo drebulingomis kaskadomis, plovė, drėkino vyro krūtinę, gėrėsi į nebyliai stebinčias ir besistengiančias neteisti kambario sienas.
  -Kas tau, kas tau, - atsargiai, susirūpinęs glaudė ją. Įprastinėje kūno šilumoje Ana aprimo.
  -Nieko rimto, tikriausiai įspūdžių per daug, - tarė, pirštais nubraukdama šlapius paakius.
  Pasižiūrėjo kaltai:
  -Žinai kokia aš nenusakoma prieš,, mano dienas“.
  -Gražuolėle mano, -Alano akių vyzdžiuose pasimatė padykę ugnelės. Ne, ne dabar, tiktai ne dabar ir ne čia’’murmėjo jinai mintyse, o stiprios rankos jau švelniai murkdė į mėlynų katilėlių patalynę, slydo šlaunų slėpsniais, juos uždegdamos. Ir tik katilėliai galvutėmis tilindžiavo:
  -Ana, Ana...

......................................................

  Pro langą sklindanti šviesa ramiai glostė sodriai žalius mėsingus kalankių lapus. Ana vis laužė galvą kodėl gi jos nežydi. Neskaitė jinai laikraštyje,, Sodietė“, kad tai trumpadieniai augalai, pražystą tik jau ne ant pietinės palangės. Kaip ir neskaitė vietiniame laikraštyje apie gretimame kaimelyje ŽIV virusu užsikrėtusią moterį. Nelaimingą moterį, užkluptą XX amžiaus negandos, naujojo maro. Betgi žinojo. Visas miestelis žinojo. Svarstė ir varstė tarsi rožančiaus karoliukus sensacingą naujieną. O ypač tai, kodėl visa iškilo į viešumą. Miestelis netgi dalinosi į dvi priešingas stovyklas. Vieni už viešumą - kad patys jaustųsi saugūs, kiti už teisę į anonimiškumą.
  Pagalvokit, - juk kiekvienam taip gali nutikti ir nebūtinai dėl ištvirkavimo, o ligoninėse per švirkštus, ar muštynėse ant žaizdos gali patekti užsikrėtusio kraujo. Gi visi šalinasi tarsi nuo raupsuotojo. O juk nelaimingoji ir vaikelius augina. Kaip tiems niekuo nenusikaltusiems tokioje gėdoje begyventi?
Saulė nekreipdama dėmesio į vakardienos svarstymus pakilo ir pro koridoriaus langą, pro praviras duris auksiniai spinduliai perskrodė erdvę, palietė kalankių lapus ant palangės, prie valgomojo stalo. Į spindulių srautą įstraksėjo Urtė su vos dengianančiais šlaunyčių pradžią baltais naktinėliais nusagstytais purpurinėmis roželėmis. Šviesa išryškino paaugliškai išstypusią dukros figūrėlę.,, Reikėtų jau paslėpti tuos naktinėlius, - pamanė moteris, susimąstė: o kiek laiko nutekėjo, kai juos pirkom? ‘‘
  -Duokš, nurengsiu. Pasičiupo baltą pusnį ir švelniai klostė, ir meiliai glostė, ir minkštus naktinėlius ir šviesią dukrelę.
  Iš vonios kambario tarpdurio išlindo rasotas nuo prausimosi Alano veidas:
  -Sako tai Irmai taip ir reikia, nes pernelyg lengvabūdė buvo. Kalbama ar tik tavo draugės Rasos pusbrolis neserga, nes dažnas tos paukštytės svečias būdavo. Vargšai žmonės. Du vaikučius augina. O jei našlaičiais liks? - Atrodo, vakar jų rutuliotas pokalbis naktimi nesibaigė.
  -Sakai du vaikus. Įdomu, ar mes pažįstam tą žmogų?
  -Tu nežinai? - nustebo, - juk Romas, tas patrakęs vyriokas, kuriam moterį pamačius akys ant kaktos iššoka.
  -Mamyte, roželę nutraukei!
  -Ak, bala jos nematė, vistiek jau išaugai šiuos naktinėlius, - moteris keistai žvilgtelėjo į suglumusias keturias neužmirštuolių salas.
  -Rodos mes vėluojame į savo darbus, - kietai išspaudė nelauktai, lyg juodžiausios audros pritvinkusį debesį, užgriuvusį nerimą į vidų,, paskui, paskui“.
  Kulniukai kaukšėjo į šaligatvį. Galvon mušė keistos susimaizgusios mintys, lyg siūlai netvarkytame adinių stalčiuje:,, imunodeficitas, dešimt metų, gali praeiti kol pasireiškia liga, pirmoji diena kai sužinojau. Pirmoji siaubo diena... “

................................................

  Pirmoji diena. Sapnuoju. Neverk.
  Antroji diena. Širdele, labas, kaip tu neplyšai?
  Pietus. Kentėk.
  Vakaras. Ne, ne, NE! Kentėk.
  Trečioji diena. Rytas. Aš buvau užmigus? Ryte sulaukiau tavęs.
Pietūs. Kaip ištverti tą nežinojimą. Ar jis geriau už testo teigiamą atsakymą? Tylėk.
Vakaras. Šitos baimės per daug. Turiu viską išsiaiškinti, turiu nueiti į tą AIDS profilaktikos centrą.
Vėlus vakaras. Negi? Nejau? Nešiotoja? Bet juk ir Alanas tada.. Nešiotojas? Tikriausiai prasimanau.
Ketvirta diena. Šeimoje retai naudojami prezervatyvai. Bet tai dabar vienintelė dievo malonė dėl Alano. Kaip anksčiau nepagalvojau... Cigaretės baigėsi. Naujų nepirksiu. Neketinu taip lengvai prarasti sunkiai išsikovotų laimėjimų. Tiksliai laikausi,, Grandakseno“ instrukcijų ir aplinkiniams problemų nesukeliu. Tikiuosi šiek tiek alaus su,, Grandaksenu“blogai nesureguos. Pavargau nuo žmonių. Jie nieko kitko nedaro, kaip tiktai kažko prašo iš tavęs ar bent jau tikisi, jie smerkia tave, tiesa ir absoliučiai nemato savęs. Visa yra absurdas. Gyvenimas yra absurdas. ABSURDAS. Ir kiekvienas šiknius turi galimybę pasakyti, kad tu kvailė.
  Vakaras. Niekada. Aš niekada negalėsiu pasikalbėti apie TAI su tavimi, Aliau. Tave tai sugniuždytų.
Po minutės. Jau ketvirtadienis. Neganda užklupo pirmadienį. O ketvirtadienis kaip ir savaitės pabaiga. Kai bus sekmadienis, pasakysiu sau- tu šaunuolė ir aš tave myliu. Tai kas, kad kito meilės nesi verta. Paverki, mieloji, paverki. Pakauki ir pastaugki ir pacypki ir į vandenį įsibriski iki pat gaktos, žmonijos pagundų sankirtos. Tegul vanduo tave apkabina, nuramina. Tebunie vanduo mylimasis tavo. Dabar verki, mieloji, verki. Išlieki visą sielvartą, atsikratyki jo, kol dar nesuprato, nepastebėjo tasai nuo kurio gerumo sutirptumei, užsimirštumei ir jį patį suluošintumei. Dabar raudoki, kol niekas nemato, negirdi. Naudokis šia vienatvės malone, kad reikalingą momentą būtum stipri. Tau reikia gyventi. Turi daugybę pareigų ir nepadarytų darbų. Atsikratyki abejonių. Nuvažiuoki išsitirti. Juk protingai veikiant anonimiškumas garantuojamas.
  Penktoji diena. Pro sutinusių vokų pjūvius plūstelėjęs žvilgsnis atsitrenkė į auštančią dieną. Jinai blaivi  kaip visuomet. Gal šiandien užteks vienos,, Grandakseno“ tabletės.
Šeštoji diena. Iš pat ryto purto rauda. Jei kas būtų sakęs, nebūčiau patikėjusi, kad tą pačią dieną galima pasigerti ir išsiblaivėti ir niekas nepastebės. Ir kad dėl nuo verkimo išbrinkusių akių vokų žmones galima įtikinti, kad tai inkstų nepakankamumo požymis. Ar ištversiu? Ar išliksiu nepastebėta, ar išlaikysiu šį svorį su niekuo nepasidalinusi? O. Iki pat žmonijos pagrindų sankirtos. Ar žinai kas yra skausmo bedugnė, kai dega karščiu viduriai?
16, 15 h. Alis iš darbo grįš 19h. Aš girta nuo sielvarto ir tik išgėrusi pasijunti normali.
Mėlyni katilėliai, nekaltai mėlyni... Aš žinau koks tu jautrus! Aš žinau! Ir niekas to nežino kaip aš! Ką man daryti- širdis plyšta perpus. O. Kokia aš kalta. Tarsi pertrėkšta kirmėlė raičiojuosi iš skausmo. Nėra jokios abejonės, kad Romas tuomet sirgo. Štai ką jis man norėjo pasakyti tą vėlyvą vakarą! Tamsus siluetas skersgatvio prietemoje. Nesiklausiau, tik išrėžiau: ar žinai tokią lietuvių vyrų,, liaudies“ dainą:,, Kad vis taip būt,
  Kad vis taip būt,
  Kad visos mergos kurvom būt,
  Ir tik viena būt negriešna,
  Ir ta pati pasiekiama! ”

  O, Alanai, mano švelniakaili katinėli...
  Būsimas tuščias žvilgsnis į tuštumą, tu ne šaunuolė, tu paprasčiausia moteris kraujuojančiomis įsčiomis.
Taip. Kai šalna pakąs mano gėles, aš pasakysiu, kad prisimenu TĄ JŪREIVIŠKĄ MAIKĘ, kaip prisimenu laivelius ant atlagų savo vaikiškos suknelės, kaip prisimenu kalnus Ukrainos paveikslėliuose žurnale,, Ogoniok“. Man visada tavęs reikėjo, MAMA. Aš VISKĄ prisimenu ir meilę, ir baimę, ir ramybę. Ir VISKĄ palieku... Tiktai tave mylėjau, Alanai. Ar pameni kaip sekiau tau pasaką apie mažąjį princą ir laputę?,, Tu man dar esi berniukas panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Ir tu man nereikalingas. Ir aš tau nereikalinga. Aš tau esu lapė panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime viens kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau tada būsiu vienintelė pasaulyje“. (A. de Sant-Egziuperi,, Mažasis princas“) Atėjai pas mane tokiomis giedromis, žydromis svajingomis akimis. Esi trejetą metų jaunesnis už mane, todėl vadinau mažuoju, todėl ilgai nepatikėjau, kad ne tik TU man vienintelis. Bet ir aš tau. O visa sudužo, sudaužiau. Atleisk, atleisk, kad tu tai skaitysi, kad skausmas ne naktinėlių raukčiai, jis pulsuoja iš vočių, ten suteka nešvarus kraujas.
  Vėlus vakaras. Tiktai upės vanduo te paguodžia, įsitempusius nervus atleidžia. Ir išsiprausiu vandenyje tame visą sielvartą, visą, kas mane slegia ir atplauksiu pas tave balta gulbele. Tavo tolygus ritmingas kvėpavimas šalia, ištikimas prakaitavimas greta. Kaip vienas parpuolimas gali viską baisiai suniokoti! O juk nieko man taip nereikia, kaip tavo drėgnų bučinių ant ašaromis nuplauto veido. Miegokit, mažulėliai, miegokit. Naiviai ramūs judviejų veideliai dar nežino, kas jūsų laukia. O aš nieko nesugalvojau, kaip jus tokius išsaugoti. Ar atleisite?
  Sekmadienio rytas.
  Karštai jus bučiuoju... Atia...

.........................................

  Vyriškio žydros akys deimantinio skaidrumo. Jis kažin kaip negrabiai užverčia sąsiuvinį su netolygiai jame išsklidusia moteriška rašysena. Sustingusiu žvilgsniu  stebeilyja į spintos duris, paskui labai, labai iš lėto, tarsi senas pavargėlis, atsikelia nuo lovos, kur sėdėjo,  ir prisiartina prie raudono medžio spintos durų. Praveria jas. Dailiai sulankstytų drabužėlių eilės padvelkia mylimos moters kvapu. Čia viskas taip tvarkinga. Rodos, tuoj, tuoj išeis  ir paklaus: Alanuti, ko nerandi? Žiū, kampe kažkoks baltas gumulas suveltas. Vyriškis čiupteli jį. Ant grindų pabyra gaisro spalvos roželės. Laibos, gyslotos rankos mašinaliai gniaužto baltą perregimą trikotažą. Ūmai stiprų tvirtą kūną supurto rauda.,, Kada raudoniu šyptelėjusi saulė
  Nuslydo nusimaudyt mūsų upėje... “