Basomis per sniegą

Stovėjau koridoriuje dryžuota pižama, graužiančiom akim. Prisidegiau cigaretę. Tarpduryje stovėjo šlykšti kaimynė ir kalbėjo, kalbėjo, kalbėjo. Mačiau tik kaip jos susiraukšlėjusios lūpos juda. Nieko nesupratau, net nesiklausiau. Jai baigus kalbėti uždariau duris. Visą laiką praspoksojau į jos judančias lūpas. Kaip tuščiai ir beprasmiškai praleistas laikas. Sudegusi cigaretė ir pelenų krūva koridoriuje.

  Žiema. Šalta balta žiema. Visą rytą laikiau atidarytą balkoną. Šaltis erzino, nejaučiau pirštų galiukų, nes visąlaik vaikščiojau basa.
Verkiančiai norėjau susirgti. Norėjau, kad šaltis sulaužytų kiekvieną mano kaulą, sunaikintų kiekvieną mano organą, kad pagaliau galėčiau užmigti. Sedėjau ant odinės sofos, mąsčiau kaip per tuos visus metus pasikeičiau. Po truputį atsikračiau žmonių, kurie man anksčiau ar vėliau imdavo kelti šleikštulį. Niekada nemėgau beprasmių kalbų, žmonės neturi ko pasakyti. Jie kalba, nes jiems reikia. Niekada nemėgau apsimetėlių, o žmonės, na, jie visi vienodi - visi apsimetėliai. Jie mano, kad moka meluoti, bet melas visada ištrykšta jiems tiesiai ant veido. Niekada nesijaučiau saugi, niekada nemėgau kvailų žmonių žvilgsnių. Visa tai yra beprasmiška, kad ir kiek nekęsčiau žmonių tai neturi jokios prasmės, niekam tai nerūpi, nes visi nekenčia visų ir jie ramiai sau gyvena toliau. Su neapykanta viduje. Aš nenoriu taip gyventi, aš noriu paleisti ir išskristi.

Mirkiau pėdas beveik ištirpusiame sniege.
Pagaliau susizgribau uždaryti balkono duris.

  Buvo naktis. Mačiau save einančią basomis per baltą, suledyjusį sniegą. Rankose nešiausi virvę. Vis skubėjau, jaučiau, kaip pėdos stingsta ir skaudančiai gelia. Buvau tik su mamos dovanota pižama, kurią gavau per dešimtąjį gimtadienį. Bėgau link ežero, nervingai kasydamasi kaklą, nuo tėvo smaugimo žymių. Negalėjau verkti, turėjau surasti mamą, žinojau, kad ji bus ten. Aš vis bėgau, bet ežeras ėmė tolti, atrodė, kad bėgau atbulomis, kol galiausiai dingo, o  prieš akis iššoko neaiškus siluetas. Staigus smūgis į galvą, ėmiau dusti, vėl jaučiau, kaip kažkas mane smaugia, bet buvo per tamsu, kad pamatyčiau to žmogaus veidą, ašaros srūvo mano skruostais, jaučiau kaip maudžia visą kūną nuo šalčio, bandžiau spardytis, bet su antru smūgiu į galvą nubudau. Ir vėl tas pats sapnas, kiekvienais metais viskas vėl grįžta ir ėda mane iš vidaus. Ką aš galėjau padaryti, juk buvau tik maža baili mergaitė, kuri nesugebėjo padėti mamai, kai jai to reikėjo, o dabar liko tik kaltė ir katė, kuri nemoka paguosti.

  Aš nieko neturėjau. Tėvo nuo to karto daugiau nebemačiau, močiutė praėjusiais metais mirė. Niekas manęs nelaikė, galėjau bet kada išeiti į gatvę ir dingti, niekada negrįžti, niekas manęs nepasigestų. Bet aš vis tiek pasilikdavau. Dienas leisdavau gulėdama ant lovos, skaitydama arba nepatogiai susirangiusi ant sofos žiūrėdavau į tą smegenų plovimo dėžę, kad negalvočiau. Kaip ir dauguma supuvusių žmonių. Alus ir televizorius. Tos pačios kvailos laidos, kiekvieną vakarą išsijungimas, savęs bukinimas. Bet juk sakoma, televizorius bukina tik bukus.

Tvirtai žinojau, kad kada nors turėsiu palikti šį butą, miestą, bet dar ne dabar, dar noriu pasivaikščiot basomis per sniegą.