Išsapnuoti sapnai... (3)

Tyruolių kaime tikras pavasaris. Saulė, kelias dienas užspausta debesų, pagaliau išsivadavo ir užkaitino stipriau negu buvo galima tikėtis: pažliugę arimai garavo, varnos tipeno, klimpo, kranksėjo, snapais ritinėjo sliekus, tirštai prikritusius tarsi iš dangaus. Pempės, vieversiai beviltiškai klykavo ore, plakdami sparnais, ieškodami ir nerasdami nei viksvų kupsto, nei pievos salelės, kur galėtų nusileisti ir kurtis.
Tyruolių kaime pievos dingo. Jos virto arimais, auginančiais kvietį, miežį, avižą. Jos virto kiaulėmis.
Tyruolių kaime liko tik Tyruoliai. Tyruolis Povilas. Tyruolytė Digna. Tyruolė Laima. Tyruolė Monika. Ir būsimas Tyruoliukas.
Anksčiau kaimas susidėjo iš tų pačių 280 ha, kuriuose tilpo miškas ir penkiolika trobų, su įvairiomis pavardėmis. Ir vadinosi Bryde, nuo Brydelės upelio.
Septynios trobos mirė, trys sudegė, penkios nusigėrė: trys persikėlė į šiukšlyną, krutantį dieną naktį per puskilometrį nuo Tyruolių ribos; viena su trimis suaugusiais vyro sūnumis ir tiek pat sugyventinės dukterų, — į Povilo pastatytas špokinyčias šalia kiaulidžių; viena, iš berankio vyro, šlubčiojančios moters ir protiškai išsigimusio sūnaus — į miške suręstą medžioklės namelį.
Visi jie — Tyruolių darbinė jėga.
Povilas, skyręs paramą rajono valdančiai partijai per rinkimus, labdarą senelių namams, nesunkiai gavo naują kaimo pavadinimą. O prigyti tam pavadinimui nereikėjo nė laiko: nuo seno, net kolūkyje, visi sakydavo: Tyruolių žemėj, Tyruolių miške, Tyruolių žmonės, Tyruolių upelis. Brydė egzistavo tik valdžios popieriuose.

■

Tylą perskrodė ilgesingi gervių šūksniai iš raisto, prisispaudusio prie senosios sodybos pačioje pamiškėje.
Laukinės gamtos likučiai.
Dabar ten visi medžiai braidžioja vandeny, grioviu dumblina srovė garga į balą šalia namo, o ta per krantus putoja į sodą, keliuku į pievą, vasarą pakvimpančią valerijonais ir vingiorykštėmis.
Povilas Tyruolis dirstelėjo į laikrodį: reiktų nuvažiuoti, užmesti akį, ko gero, ir rūsys užneštas.
Sustojo. Išlipo iš mašinos, užsirūkė. Iš visų pusių žaliavo žiemkenčiai, vietomis gelstelėję, išgulėti sniego, vietomis apsemti negilaus vandens.
Paėjo keletą žingsnių į priekį, prisimerkė: saulė ir miego trūkumas lyg adatomis badė akis, vertė mirksėti ir ašaroti.
— Tfu, — pasisuko tolumoje dunksančios miško juostos link, — pragyvens viena, be jokios pagalbos? Nu nu, gerai sakyti, kai viskuo aprūpinta, apšokinėta.
Keliukas į žalią horizontą šovė tiesus kaip liniuote užbrauktas, Povilas palinko į priekį, tarsi pasiruošęs juo bėgti.
— Ji dabar braidžioja apsemtoje pievoje, šokinėja per medžių atspindžius vandeny, klykauja gervės balsu.
Tokią ją rado praeitų metų ankstyvą pavasarį. Jį pamačius užsimaukšlino plačiabrylę skrybėlę, nuleido skarą ant veido ir nubėgo neatsisukdama. Ilgas sijonas varvėjo pavasario balomis.
Povilui dilgtelėjo po kaire petim. Kostelėjo.
Jis vis tiek galvojo apie Moniką.
Laimutė, brandinanti jo kūdikį, per daug reali ir paprasta kaip naminis gyvūnas, ne itin dirgino prislopusias, nualintas jusles. Monika — parašyta nepažįstamais raštmenimis, kurių jis nesugebėjo perskaityti per šešiolika bendrų metų.
— Bendrų? — lankstė kairę ranką, lyg bandydamas nubaidyti skausmą.
Kiek kartų Povilas galvojo, kad jo buvusi žmona — tik piešinys, kurį gali paliesti, bet ne daugiau. Gyvenimo dekoracija, neaišku, graži ar tik neįprasta.
— Monika Laimą surado ir pakišo kaip savo priešingybę, kaip skolą, — nusispjovė, pasuko mašinos link, — aš ir pasiėmiau. Ką turėjau daryti? Laukti? Laukti ir laukti? Ko?
Vos užvedęs motorą vėl:
— Laima nieko, graži... Normali moteriškė, be nukrypimų, žeme vaikščiojanti, — pasitrynė akis, vėl sustabdė mašiną, užsirėmė ant vairo. — Ir dėl ko dieną naktį dirbu, galvą suku? Kam? Digna neįžvelgiama, panaši į Moniką, nežinai, kaip kurią akimirką pasielgs, Laima... Klaidukui reikia dešimt tūkstančių, Klaidukas negali bendrabuty, reikia atskiro kambario. Džipą pats pakišau, snarglius net ačiū nepasakė, burbtelėjo: senas trantas, ai, bus gerai, — grikštelėjo dantimis, pasuko raktelius, — geriau negalvoti, nes pasikarti norisi.
Pavažiavus apie pora kilometrų netikrumas vėl jį sustabdė, iškėlė iš mašinos, pastatė pakelėje kaip stulpą.
— Tuoj gims vaikas. Sūnus. Nu ir kas? Bus toks, kokio panorėsiu? Visai neaišku, kaip viskas klostysis. Nieko gero nejaučiu. Depresija? Vidurio amžiaus krizė, kaip tauzija Klaidas? Vaidinu džiaugsmą, o matau nykumą, kaip šituos arimus, — stipriai užsimojo ir sviedė tik ką užsidegtą cigaretę į pažliugusį, srutų smarve garuojantį lauką. — Trūksta miego. Prabudęs naktį skaičiuoju, planuoju, derinu, o dieną tik vykdau nakties planus.
Pasuko fermų link.
— Monikos niekas nevadino gražuole, bet visi į ją atsisukinėdavo ir sulaikydavo kvėpavimą.
Dunkt kumščiu į vairą:
— Viską dariau dėl Monikos. O dabar?

■

Kai Monika dingo iš namų, dingo ir aiškumas: Povilas keldavosi, eidavo, dirbdavo, šnekėdavo, tylėdavo, laukdavo, net verkdavo pasislėpęs, net juokdavosi, kai kas nors jį stebėdavo, bet viską darė kaip sapnuodamas, kaip užsuktas žaislas, atliekantis užprogramuotas komandas. Niekaip nesugebėjo pabusti. Atrodo, kad negyveno, o kažkoks nevykęs rašytojas vedžiojo jį nevykusios knygos puslapiais ir darė su juo ką norėjo. Jis pakluso. Jis — tik sukurtas netikras žmogus.
Kai Moniką surado, miglos išsisklaidė, žybtelėjo aiškumas — viską dėl jos padarys, kas kad ji jau ne tokia, kaip buvo, kas kad ją apiplikė gyvenimas, jam atrodė, kad kuo blogiau, tuo geriau, kad jai tokiai labiau jo reikės, o jis galės daugiau jai duoti.
Kai jis vėl pradėjo kaip pašėlęs planuoti, dirbti, atgijo, pradėjo girdėti, matyti, vieną pavakarę rado namus tuščius, tik Digna sėdėjo ant laiptelio ir mėtė akmenuką iš delno į delną, kaip ir aną kartą, likus be mamos. Ji ir iškošė lediniu it iš šaldytuvo trauktu balsu:
— Nesivyk. Ji negrįš, — ištiesė popierėlį su telefono skaičiais, — va, surado tau mėsos pardavėją, Laimutę. Mama paskambino ir viską sutarė.
Digna po pirmo Monikos dingimo buvo įpykus, užsidegus kerštu, neapykanta: kaip galėjo ją palikti, kaip galėjo nepasiimti su savim? Tą kartą ji putojo, lakstė, rėkė: nedovanosiu nedovanosiu. Šįkart praradimą atspindėjo tik melancholija, na gal dar mechaniniai rankų judesiai ir liūdnas žvilgsnis į tuščią erdvę.
— Kodėl nėjai su ja? — Povilas gniaužė popierėlį su telefonu.
— Prašė likti čia.
— Kaip tu be jos? — apkabino dukters pečius.
— Išgyvensiu, — toliau mėtė akmenuką iš delno į delną.
Jis prisėdo šalia.
— Dignute, ar tu supranti, kodėl ji išėjo? — šniurkščiojo nosimi, trynėsi akis dulkėta rankove.
— Taip.
Atsistojo ir sviedė akmenuką į katiną. Nepataikė.
— Kodėl? Aš niekaip nesuprantu.
Digna pravėrė duris ir sliūkino į tamsų, tuščią namą. Atsigręžė:
— Nemoku nusakyti. Tik jaučiu.
Žengė žingsnį. Vėl atsigręžė.
— Tėt, tu nepergyvenk. Monika, — tuoj pasitaisė, — mama tiesiog kitokia.
Povilas ant laiptelio prasėdėjo iki aušros.

■

Kiaulidžių kompleksas stovėjo plynam lygiam lauke netoli upelio, kuris kad ir seklus, bet niekada neišsibaigia: kas keli kilometrai trykšta šaltiniai, kunkuliuoja tarsi virdami. Rapolas, senasis Tyruolis, sakydavo: jeigu pastatytume bažnyčią ar koplyčią, žmonės važiuotų iš visų kraštų ir semtų vandenį kaip šventą.
Suklestėjus kolūkiui toje vietoje pastatė kiaulidę. Ardant vieną valstybę ir kuriant kitą, pastatas su puse kiaulių atiteko Tyruoliams, nes stovėjo jų žemėje. Anė Tyruolienė šnekino vienintelį sūnų Povilą, tik baigusį fiziką, grįžti į kaimą ir atkurti prieškarinį jų šeimos klestėjimą: tada jų namai panėšėjo į dvarą, apie juos žmonės šnekėjo per kelias apylinkes, o Tyruolių moterys bažnyčioj sėdėjo atskiroj lomkoj su gražiausių raštų skaromis, grakščiai išlenkę kaklus, o einant šventoriumi joms darydavo taką.
Rapolas, turėjęs paveldėti iš tėvų, trijų vyresnių brolių ir dviejų seserų, didybę, puikybę ir pasitikėjimą, ironiškai šypsojosi ir mojo ranka į tokias žmonos šnekas: vaikas baigė mokslus, tegu ir dirba tai, ko išmoko.
Bet vaikas grįžo. Jį traukė Tyruolių žemės pakampėje mažoje susmukusioje trobelėje gyvenanti Monika, su kuria kartu ėjo į miestelio mokyklą. Visi vaikai pavažiuodavo autobusu ir pareidavo per gretimą kaimą kilometrą du. Tik ne Monika. Ji visada pėsčia įveikdavo visus septynis ir nė akies krašteliu nežvilgteldavo į ją pavijusį ir pralenkusį autobusą.
Žmonės šnekėjo: neturi dešimties kapeikų bilietui, neduok dieve, būti puspročių dukra.
Povilas pastovėdavo kur nors už namo kampo, palaukdavo Monikos ėjimo, mesdavo ant tako kapeikų, kartais net rublį ir stebėdavo, kaip ji dairosi ir renka iš dangaus nukritusius pinigėlius. Bet prie stotelės vis tiek nestabteldavo.
Dešimtoj klasėj autobusu važinėti nustojo ir Povilas. Septyni kilometrai su Monika nebuvo ilgi.
Baigus mokyklą ji pasiliko kaime. Jis, kaip pridera gerų tėvų protingam vaikui, išvažiavo studijuoti. Povilas laukdavo savaitgalių ir lėkte lėkdavo į pamiškę.
Tekėti ir važiuoti su juo į miestą Monika atsisakė. Jai nepatiko batų kaukšėjimas į šaligatvių plyteles. Jai nepatiko aukšti namai su daugybe kaminų, medžiai nukarpytomis šakomis, važiavimai autobusais ir troleibusais, kuriuose kvėpuojama į kaklą.
Ji vardino neužsikirsdama, kas jai nepatinka, visai nesistengė atrasti, kas patiktų. Kai Povilas, apimtas nevilties, bandė ir bandė įlįsti į jos vidų ir išklausti, negi neturi jokių norų, siekimų — nusijuokė: norėtų būti gatvių šlavėja, ankstų rytmetį su rasa ir pirmais saulės spinduliais šluoti nakties šiukšles ir dulkes, įžengti į dieną švaria švytinčia gatve, pro atvirus langus sklindant muzikai. Čaikovskio. Povilas išsigando: pasakė su tokiu ilgesiu, kad, aišku, jog tikrai to ir nori. Daugiau į miestą nekvietė. Nenorėjo turėti moterį gatvės šlavėją.

■

— Ji trenkta — sakė ir sakė Povilo motina.
— Ji — niekas, kaip ir jos tėvai, — pyko ir grąžė rankas.
— Ji — puspročių duktė. Ar tu supranti? — braukė ašaras Anė, kai sūnus kaip užburtas kuo toliau, tuo labiau darėsi priklausomas nuo laukinės merginos.

■

Jos tėvai gyveno visai kitaip negu kaimas. Niekur nedirbo, neaugino gyvulių, nevaikščiojo iš trobos į trobą pasišnekėti. Nevaikščiojo nei į aludę, nei į bažnyčią. Tėvas Antanas išsiruošdavo tik į šermenis: galingas tenoras drebindavo mirusio sustingusį kūną ir kildavo į patį dangų. Kaimas vertino jo giedojimo talentą ir net vežte parsiveždavo pas nabašninką.
Monikos šeimos gyvenimas — visai atskiras, mažas, uždaras skurdžioj smėlynėj prie pat miško. Tuo mažumu ir paprastumu kėlė kitų smalsumą. Tik kad nebuvo kaip pas juos lįsti ir akimis badyti — visai nepakeliui niekam į nieką jų pasaulis dėliojosi.
Bet Tyruoliai buvo su jais susieti tam tikromis tiesėmis, kreivėmis ir apsilankymais vienų pas kitus. Jos motina Marta užsidėjus naščius su dviem kibirais du kilometrus ateidavo į Tyruolių šulinį vandens ir vis dėkodavo Anei, kad leidžia pasisemti, vis kartodavo: aš atidirbsiu, šieną pagrėbsiu, bulves pakasiu. Atidirbdavo. Dar atnešdavo tuos kibirus uogų ar grybų. Tik anokia čia vertybė mėlynė ar bruknė, ūmėdė ar baravykas, sakydavo Anė — patys ne invalidai, prisirenkame.
Vasarą Marta uogavo, grybavo, tėvas pjovė vyteles, rinko šaknis, pynė krepšius, nuo ankstaus pavasario iki gruodo jų trobelės durys būdavo užšautos ir užkabintos kabliu iš išorės. Visi trys ištisas dienas leido miške.
Žiemą sniegas ir šaltis juos užspausdavo viduje. Pėdos drikdavo tik prie žagarų krūvos, suneštos ant kuprų.
Visi trys bijojo žiemos. Visi trys slėpėsi nuo jos kambarėlyje, aklinai užsandarintais mažais langiukais ir skudurais apkamšytomis durimis.
Monika žiemomis nelankydavo ir mokyklos. Ją kamavo šalčio alergija, nuo kurios duso, mėlynavo, silicio spalvos plaukai šarmodavo ir virsdavo sidabriniais. Mokytojai su tuo susitaikė. O į klasę įžengdavo prasidėjus pavasariui arba sukvailiojus sausiui vasariui ir praskydus pliusine temperatūra. Išbalus, permatoma, atsagsčius rankovių ir apykaklės sagutes, plonais ilgais pirštais kedendama silicininės kasos galą, mokytojus pakerėdavo stropiai išmoktomis pamokomis, ramybe ir vienatve, sklindančia ne tik iš akių, šiek tiek žvairų, nukreiptų lyg ir į žmogų, bet vis tiek žvelgiančių į tolumą, iš lūpų, lyg ir beriančių gramatikos taisykles, matematikos formules, šalių pavadinimus, o vis tiek sustingusias ir tylinčias, iš laikysenos, tiesios ir harmoningos, bet vis tiek lyg virpančios šokyje ir muzikoje.
— Atrodai kaip šokėja, — Povilas ne kartą norėjo pasakyti kaip komplimentą, bet ji net nešyptelėjus, atsakydavo:
— Aš ir esu šokėja, — net neapsidairius, ar kas mato nemato, padarydavo kelis valso, tango ar fokstroto žingsnius. — Mes visi šokėjai: ir tėtė, ir mama, ir aš. Visą žiemą šokam pagal Šabaniausko dainas.
— Nieko neveikiat, tik šokat? — Povilas iš pradžių netikėjo, nežinojo, kad ji tokia kitokia.
— Šiek tiek mezgam, šiek tiek siuvam, šiek tiek pinam iš vytelių, matei tėtės krepšius? — Povilas linkt galva, nors ji visai nežiūrėjo į jį, akys visada į tolį, — o paskui šokam. Mama tarnavus mieste pas šokėjus. Žino visokius žingsnelius.
Povilas jai pavydėjo. Atrodė, kad ji gyvena pasakų knygoj, o jis paprastam nuobodžiam kaime su neįdomiais, gal net primityviais žmonėmis, nuolat tekalbančiais apie bulves, gyvulius, valgį, pinigus, nuodėmes, bažnyčią.

■

Niekas per kelis kaimus neturėjo tokios skurdžios trobelės ir tokio gražaus darželio: plataus, ilgo su aukštomis klombomis. Visi trys: tėvai ir dukra ankstų pavasarį opna balindavo akmenukus ir jais apdėliodavo lysvukes, vasarą visi trys ropinėdavo tarp įvairiaspalvių žiedų, rankiodami žoles, purendami žemę ir tarsi bitės nosis tepliodamiesi žiedadulkėmis.
— Gal jiems galvos nuo tų kvepėjimų susisukę, — sakydavo Anė, kai su Povilu eidavo pro šalį į mišką ir net iš tolo vėjas gainiodavo žirnučių, nasturtų, lelijų, rožių ir dar nežinia kokius kvapus.
Povilo galva nuo mažens persikreipė į tą pusę kaip į stebuklą ir tas kreivumas liko visam gyvenimui.
— Ir ką jie valgo? — čepsėdavo lūpomis Anė, — anei vištos, anei paršo. Na, ir tinginiai, — burbėdama pjaudavo garuojančios kvepiančios duonos kepalą, dėdavo į krepšį, primesdavo šmotą riebesnių, apibrizgusių parūdijusių lašinių, — šitų vis tiek patys nevalgysim, — į laikraščio gabalus įsukdavo kelis kiaušinius ir siųsdavo Povilą į pamiškės trobelę.
Povilas lėkdavo net pasišokėdamas, kartais sutrindamas visus kiaušinius, ir grįždavo tiktai pavakare. Ne sykį ir ne du Anė siuntė Rapolą ieškoti vaiko: kur gi prapuolė? Ne kartą Anė jau temstant pati eidavo ieškoti ir vieno, ir kito.
— Dievulėliau, kas per trauka, kaip medum patepta.
Ne kartą abu parsivedus prikaišiojo. Vaikui:
— Nu, ką tu ten veiki? Ta mergiotė pajuodus, permatoma, išdžiūvus, aiškiai nesveika, gal džiovininkė, nei šneka, nei juokiasi. Pas kitų vaikus niekada neleki, o nuo tos neatsitrauki.
Povilas, tada dar tik Poviliukas, atsikirsdavo:
— Aš tos susnos nė nemačiau. Su Antanu šaškes stumdėm. Marta šaltanosių su mėlynėmis išvirė.
Jokių šaltanosių Anė nemokėjo virti: šitam krašte jų nieks nevirė, Marta buvo iš kitur, iš kažkur toli, niekas nežinojo iš kur, atrodo, kad net ji pati, kai kas nors bandydavo išklausti iš kokios ji vietos, šypsodavosi, mosteldavo ranka į šiaurę, visada tik į šiaurę, suprask, iš ten.
— Kvailelė, — Anė neatsistebėdavo, kad galima nežinoti savo kaimo ar miesto pavadinimo.
Vyrui Rapolui prikaišiodavo daug daugiau už tuos užtrukimus parsivedant sūnų, net neištikimybe:
— Jei Antanas numirtų, turbūt suvisai nepareitum, pasiliktum pas tą susigarbanavusią Martą.
Marta turėjo metalinius suktukus, kuriuos pavirdavo dubenėlyje ir apvyniodavo plaukų sruogomis. Nuo ryto iki vakaro tos bangos liūliuodavo vėjyje, panašiai kaip jūros bangos. Poseidoninės, sakydavo Rapolas, ir atvirai žavėdavosi. Gal dėl jų ir lėkė kaip į vandenyną, gal net skendo.
Vos ūgtelėjus Monika irgi pradėjo garbanomis, blizgančiomis, silicilinėmis poseidoninėmis pleventi miške, mokykloje, Povilo akyse ir sapnuose.
Bet Anė tuščiai burbėjo: Antanas vieną lietingą dieną, šokdamas su Marta valsą ant vandeniu išpurkštos aslos, suklupo ir neatsikėlė. Povilas, slapčia ištrūkęs iš namų ir sukęsis pagal tą pačią Šabaniausko dainą su Monika, negalėjo patikėti, kad žmogus va taip nei iš šio nei iš to ima ir nustoja gyvenęs. Jam tada buvo šešiolika. Monikai — penkiolika.
Rapolas, Povilas, Marta ir Monika važiavo į miesto morgą parsivežti Antano.
Monika liko sėdėti ir laukti ant suoliuko šalia dviaukščio namo. Iš jo pro atvirą langą sklido muzika, negirdėta, neįsivaizduota. Ta muzika hipnotizavo. Kai pabudo, suprato, kad gyvenimai, supantys ją, nėra visas pasaulis. Egzistuoja visai nežinomi keisti dalykai, panašūs į nematomus angelus, į kažkur įsikūrusį Dievą. Toks pojūtis tada apėmė Moniką: ilgesio, amžinybės.
Kiemą šlavė senukas. Penkiolikmetė, pamiršus mirusį tėvą, palinko per tvorą ir užklausė: kokia čia muzika? Tas nežinojo. Šūktelėjo į atvirą langą:
— Silvija, ką groji?
Stebuklas dingo. Girdėjosi tik kulniukų kaukšėjimas šaligatviu ir mašinų burzgesys.
— Čaikovskį, seneli, — trumpai kirpta tamsi mergaitės galva įstrigo lange, — kodėl klausi? Ar kas negerai?
— Gerai gerai, viskas gerai, angelėli, grok toliau, — senukas brūkštelėjo šluota, linktelėjo nepažįstamai merginai, — Čaikovskis.
Kai atnešė tėvą į mašiną, muzika, dar juslingesnė, skambėjo name ir Monikoje.
Važiuojant namo ji pasakė Povilui:
— Mano tėvelis perėjo į muziką. Čaikovskį.
Povilas nieko nesuprato. Palaikė tai liūdesiu.

Rapolas neišėjo pas Martą. Matyt, bangos buvo per menkos. Anė ir toliau pjaudavo duonos kepalą, bryzą lašinių ir siųsdavo vyrą su ryšuliu į pavojingą pamiškės trobelę. Anei žmoniškumas neleido turint perteklių nesidalinti juo su kitu, gal tinginiu, o gal tik nelaimėliu.
Rapolu labiau pasitikėjo negu Povilu. Sūnų norėjo pririšti prie paties stipriausio stulpo, kad tik nesitrainiotų su ta silicinine mergiote.

■

Kiaulidžių kompleksas prasidėjo senuoju kolūkiniu pastatu, kuriame nebuvo nei pašarų linijos, nei srutų išsiurbimo sistemos, nei ventiliacijos, nei šildymo vamzdžio, srutos bėgo nuožulniai išcementuotu pagrindu į duobes, iškastas šalia tvarto, sausą pašarą išpilstydavo kibirais, o gėralą liejo šlanga iš katilo, su įtaisytu motoriuku, ir laikė čia tik ligotus, užskurdusius paršus, kurie gydomi ar laukiama, kol pastips.
Povilas prie to pastato pristatė dar du: jau atitinkančius visus naujausius standartus: su grotelinėmis grindimis, visada švariomis, srutų nusiurbimu į įrengtus sandarius rezervuarus, su vienutėmis motininėms, su pasivaikščiojimo koridoriumi, su specialiais gardais paršavedėms ir paršeliams, su skystų pašarų sistemomis, su visus tris pastatus jungiančiu koridoriumi, su tiksliomis svarstyklėmis, įvestomis į kiaulių kojas ir fiksuojančiomis kiekvienos dienos prieaugį, pašarų virtuve ir galingos ventiliacijos grūdų bokštu.
— Džiaugsmo jokio, tik galvos skausmas, — dirstelėjo į smarkiai besisukantį elektros skaitiklį, paspyrė miltų krūvelę: vėl pašarų vamzdyj skylė, nusikeikė, bendrame garde pamatęs pamėlusiais, nubrūžintais šonais penimes, įėjęs į paršiukų gardą net sušnypštė, iš šalčio susisukę tie spietėsi į krūvą, lipo vienas ant kito, pačiupinėjo vamzdį — ledinis. — Tfu. Kad juos velnias. Tik nusisuk, ir viskas byra.
Nusigriebė telefoną, po įkyrių pypsėjimų įsikišo į kišenę ir patraukė per kitas patalpas.
Prie skydinės krapštėsi Julius.
Povilui atlėgo: nors vienas proto turi, pasistumdęs nelekia namo išdegęs akis.
— Kas pasidarė?
Žmogus nuo kopėčių nė nedirstelėjo žemyn, toliau grabinėjosi tarp laidų.
— Ar apkurtai? Kas su elektra?
— Velnias žino. Krapštaus nuo ryto: sandėly laidas nudegęs buvo, o čia niekaip neatknisu. Du gardai atsijungė.
— Ir kaip tyčia naujagimių. Nuo ryto?
— Po nakties. Po audros. Nesinervuok, tuoj sutaisysiu.
Nulipo nuo kopėčių. Abu užsirūkė.
— Julinukas blaivas? — Vyriausią sūnų, nors vardu Tadas, visi nuo mažens vadino Julinuku, ne tik už akių, bet ir į akis, o ir savi, tėvas, broliai turbūt seniai pamiršo, kad jis Tadas.
— Nu. Taškai užsidarė. Susimušė, susiskundė policijai, bijo pardavinėti.
— Paskambinsiu. Reikia namuos įdėti dvi spynas, — Povilas irgi žinojo, kad Klaidas tik pliurpia, daryt nieko nedarys.
— Galiu aš. Su elektra jau veik kvit. Tas kai susnargliuos, reikės rupūžiuot ir perdaryt iš naujo.
— Nu jau, nesakyk. Nagus jis turi. Nepašėrei tų pažymėtų?
— Neee.
— Visas penkias į skerdyklą. Atsivesk Darių, bobas: tegu žarnas sutvarko, kojas, šnipus, galvas. Viską paims. Mėsos dar turit?
— Lašinius aną dieną išsirūkėm, bobos dešrų, pūslių pridarė. Bus ir vasarai. Kai Gintas išlėkė, jau ir mums mažiau reikia.
— Paskambina?
— Skundžiasi — sunku. Viskas brangu. Dirbt daug reikia, bet dar neparlekia. Gal apsipras.
— Nu, Juliau, nepyk, daugiau kaip minimumo aš negaliu. Rugpjūty, va tada, jei viskas pagal planą, tada dvigubai, kaip anas vasaras, o dabar tiek, — pasilenkęs užtrynė nuorūką į cementą, prispaudė koja, užsikosėjo tarsi springdamas: aitri smarvė, kad ir kaip joje apsipratęs, vis tiek erzino.
— Ką tu čia? Ar aš ką sakau? Visur ne koncertai — lipo kopėčiomis, atsigrįžo, — rytoj į laukus dar turbūt nekilsim?
— Nu reiks žiūrėt. Saulė, vėjas, pavasarį greit pradžiovina. Smiltynėj kaži ar nebus sausa.
— Nu jo, bus matyt.

■

Pašarus Povilas ruošė pats. Tik retais atvejais patikėdavo Juliui. Tas ne pijokas ir ne vagis, bet nelaimėlis tai tikrai. Ligos suėdė tikrąją žmoną, vieną vaiką, ugnis — namą.
Stebėdamas sandėlyje miežius, byrančius į girnas, nusispjovė: ir dabar visi šneka, kad Tyruoliai supleškino Burkus, nes gyveno jų žemės gabale. Tėvas dėl to labai nervinosi, nustojo vaikščioti net į bažnyčią: sarmata tarp žmonių maišytis, Povilas įrodinėjo, žegnojosi, kad tikrai nesąmones kaimai šneka, sprogo dujų balionas ar nuorūka įsiruseno, kas ten žino, tėvas net pabaldavo, rodos, likdavo be kraujo ir durdavo drebančiu pirštu į motiną:
— Nesižegnok nesižegnok, geriau paklausk jos, tave pagimdžiusios ir užauginusios. Jai vis mažai ir mažai, numirus dar gobs. Ar žinai kas pražudė Odisėjo vyrus? Gobšumas. Atrišo Ajolo maišą, galvodami, kad ten auksas, neiškentė nepagrobę avių ir jaučių, nors buvo įspėti saugotis godumo.
Tėvas tikėjo „Odisėja“ kaip biblija.
Tėvas buvo nelaimingas, kad išmokytas sūnus grįžo į purvą ir laksto paskui kiaulių uodegas.
— Ir dar ką ką fiziką, mokslų mokslą, iškeitė... Į ką? Dievas nedovanos.
Povilas atsiduso, atsirėmė į sieną, nusibraukė dulkių sluoksnį nuo kaktos: negi motina, sulinkus, ligota nulėkė naktį tris kilometrus ir brūkštelėjo degtuką? Nelogiška. Bet nuolatinės jos kalbos, kaip Burkams pasisekė: ir darbu visi aprūpinti, ir šiltais namukais, su vandeniu, su kanalizacija, o lindėjo kaip šunys būdoje, iš balos ir gėrė, ir skalbė, o reikalus atlikinėjo už tvarto — skambėjo kaip savotiškas teisinimasis, sąžinės valymas.
Motina turėjo ambicijų. Nenuneigsi. Tai ne tėvas.
Tėvas, žeme seniai nusivylęs, kaltino ją, žemę, viskuo: dėl Sibiro, dėl brolių mirties jaunystėj, dėl neišsipildžiusių svajonių — jis norėjo būti jūreiviu, juokdamasis pridurdavo — kad ir upeliu plaukioti, tik nesėdėti kaime, bet jo tėvas išreikalavo likti prie žemės, jis pakluso, o tai nepatiko nei valdžiai, nei Dievui.
— Dievas baudžia, kai išduodi pašaukimą, — rodos, ne Stalinas, o dievas įsodino jį į gyvulinį vagoną ir išbogino į Sibirą.
Tėvas nemėgo žemės. Ilgėjosi kelionių, įvykių, keistų regimybių. Glostė ir glostė „Odisėją“, skaitė ir skaitė vos laisvą valandėlę atradęs, dažniausiai pasislėpęs: kaime visada darbymetis, tik tinginiai su knygomis. Paskutiniais metais kartojo, kad net Sibiras geriau negu tupinėjimas kaime.
Martos ir Monikos poseidoninės plaukų bangos, ko gero, traukė jį kaip vilnijantys vandenys. Su jomis jis buvo jūreivis, plaukiantis į tolimus kraštus.

Martos trobelę Povilas nugriovė, ji išsikraustė pas gretimo kaimo našlį.

Rapolas su Monika, šešuras ir marti, mirkdavo lediniame upelyje ir paistydavo apie jūras, vandenynus, audras, kiklopus, mirusiųjų karalystę ir dar nežinia kokias pasakas.

Povilas atsiduso: žavėjosi tėvu, jis buvo keistas, bet įdomus, kaip ir Monika, bet nekaltino ir motinos. Kažkas turi pasirūpinti svajokliais: aprengti juos, pavalgydinti, gydyti, kai suserga, ir susitaikyti būti tarsi menkesniu, klampojančiu po purvą, paskui kiaulių uodegas. Pakęsti net jų pašaipas.

Girnos tratėjo, ūžė, oras tirštėjo nuo dulkių ir miltų miglos, lipo prie veido, į burną, akis, nosį, vertė čiaudėti ir šnirpšti.
Nuotaika gerėjo, Povilas vėl planavo, skaičiavo, šį kartą pirkdamas naujus mišrūnus. Ir ne tik. Galvojo apie blyškųjį alyvinį lauką. Viskas aptarta, viskas suderinta. Patrynė rankas, nusigriebęs kastuvą, pasispjaudė delnus, įniko kasti, žerti, maišyti. Grūdai kaip vanduo — plaukė.
— Reikia galvą turėti, — bandė perrėkti zirzimą, cypimą, — šiais laikais svarbiausia galva, — šyptelėjo kreivai, — na, dar kitos galvos, kurios laimina taviškę ir neleidžia trenktis į akmenį.
Sustabdė girnas, į maišytuvą tekėjo premiksai, sojos rupiniai, įsiliedami į miltų ir vandens masę, virto jovalu, Povilas stebėjo įprastus procesus, galvojo visai apie kitką ir šypsojosi: genijus, kas sugalvojo medžiokles. Genijų genijus. Visi klaustukai pavirsta šauktukais.
— Cha, — tarsi pritarė tratančiam aparato zyzimui, — naivuoliai eina į kabinetus, prašo, reikalauja, bylinėjasi, rėkia, verkia. Be galvų. Be galvų pas galvas.
Susiraukė. Prisiminė senį Parkevičių, įskundusį jį dėl smarvės gamtos apsaugai, su kurios direktorium jis medžioja.
Įkvėpė giliai, net pradėjo dusti ir kosėti.
Parkevičius sudegė. Motina ir Povilas vėrė šašlykus sekmadienio popietę, laukė žmogaus iš miestelio. Tėvukas parplasnojo sukaitęs, išsrogusiomis akimis iš krautuvės, jau nugėręs pusę butelio alaus, suriko kaip skerdžiamas: Parkevičius supleškėjo. Atsisėdo kieme ant suoliuko ir dūsavo: tai nelaimė, tai nelaimė, ką jam seniui, invalidui dabar daryti, be namų, be popierių, sako, net dokumentai suskrudo, jau geriau būtų ir pats. Nabagui teks į ubagyną. Va, tai tau mokytojas. Motina su sūnumi šyptelėję įniko kvėpinti, ragauti ir girti šašlykus, tėvas stryktelėjo, iš pradžių sustingo į juos žiūrėdamas, paskui plumpt kaip baslys ant žarijų ir šašlykinės. Povilas, sugriebęs už pažastų, vilko į pavėsį, o tas prislopusiu tarsi mirštančio balsu žagsėjo: erodai, erodai, erodai, beveik tuščią butelį iškėlė ir kratė, laistydamas alaus likutį.
Tėvas Rapolas buvo prastas gėrikas.
Prastas realistas.
Prastas kovotojas.
Prastas Odisėjas.
Jį ir jo gyvenimą, tvarkė Anė, žmonės šneka, tekėjusi už jo dėl turtingos šeimos praeities.
Pati Anė save laikė vos ne bajoraite. Vos.
— Popieriaus neturiu, kam įrodysiu kokio kraujo, — ne kartą aimanavo, sendama vis dažniau apie aukštą kilmę ir šlovingą praeitį mėgo kalbėti. Gal kliedėti.
Vos ūgtelėjus Digna žiūrėjo į močiutės melsvą veidą, mėlynas išpampusias rankų ir kaklo gyslas ir visiems be perstojo pasakojo:
— Anės kraujas mėlynas. Labai mėlynas. Tamsiai mėlynas.