Galbūt

Niekada nepagalvojai, jog visas mūsų gyvenimas - fantazijos vaisius? Nulemtas menininko plunksnos ar teptuko. Besikeičiantis pagal kūrėjo nuotaiką, nuolat besikeičiančią ir nepastovią.

Galbūt mes visi nutapyti. Švelniais teptuko vingiais braukti per dažus, lengvai išgauti ant naujos drobės. Ir mus tapo po truputį, vis įpindami naujų spalvų, naujų atspalvių, sukurdami tai, ko niekeno akys dar nematė, paveikslą. Kuriame gali matyti mus nuogus. Gal mūsų gyvenimai kabo muziejuose, o į juos spokso susirinkę dabitos kritikai, snobai ir bohemos mylėtojai. Gal jie žiūri į mūsų pateiktus liaudžiai gyvenimus ir jie patys net nesupranta, jog tai aš! Tai aš tai gyvenu, gal esu dar ne pabaigoje, gal tik įpusėjau, paveikslo viduryje. Kildama žaisminga ir švelnia teptuko padaryta vaga, įsimaišydama į atspalvį ir pereidama į savo gyvenimo tamsumą, chaosą, iš kurio gal ištrūksiu mažyte raudona linija ir pavirsiu į visumą. Galbūt mane nutapė.

O galbūt aš gimiau popieriuje? Gal rašytojas mėlynais pirštais pagimdė mane ant balto popieriaus lapo. Aš galėjau atsirasti netgi ne kaip pagrindinis aistringos meilės herojus. Tiesiog buvau vienos scenos nereikšmingas veikėjas, kuris galbūt krito į akį pagrindiniui veikėjui ir visas siužeto vingis pakrypo autoriui nematyta linkme! Rašytojas rašė mane, nusakydamas mano meilę, užrašydamas raidėmis mano likimą, mano praeitį, dabartį ir ateitį, vesdamas mane per meilės kančias. Naktimis spausdamas savo plunksną jis vedė mane mano pačio vienišumo labirintais, mėtė ir blaškė mane, liepė patirti deginančią meilę ir plėšantį nusivylimą, kurio pabaigoje jis mane nužudė.
Galbūt aš drama. Galbūt aš romantika.