Kokio teatro esame verti?

Sakoma, kad kiekviena tauta turi tokį teatrą, kokio ji yra verta. Mes Lietuvoje turime labai gražų teatrą – gal su skurdžiu biudžetu, gal su ne tokiomis puošniomis scenomis, bet vis dažniau atsigręžianti į vertybes ir tuo pačiu įpučiantį modernaus vėjo į visą lietuvišką meną. Tačiau pažvelgus į vidutinį teatro lankytoją neretai susimąstai, ar tikrai esame tokio teatro verti.

Taigi, patirtys dirbant viename didžiausių Vilniaus teatrų.

Kalbėdama apie tą vidutinį teatro lankytoją turiu omeny ne jo aprangą ar žinias, jog į salę galima eiti tik po skambučio. Visai ne. Teatras laukia visų, ir ypač tų, kurie čia ateina pirmą kartą ir kažką artimo suradę nori grįžti dar ir dar. Kalbu apie vidinę kultūrą ir pagarbą aplinkiniams. Kiekvieną spektaklį sulaukiama daugybė vėluojančių žiūrovų. Suprantu, kad Vilnius nėra mažas miestas, kad kamščiai vakare visada nemaži, bei kad visko nutinka ir kartais vėlavimas tampa neišvengiamas. Bet žmonės vėluoja patologiškai, ir išgirdę, kad į savo vietas atsisėsti nebegalės, pasiunta – „Ką? Aš stovėsiu? Juk aš PIRKAU bilietą! ”. Ir tada teatre įsigali tas visuotinai priimtas „klientas visada teisus“ principas, tuo pačiu nusispjaunant į žmogiškąjį aktoriaus ir kitų žiūrovų faktorių – juk draudimas sėsti į savo vietą tai nėra bausmę už vėlavimą, tai bandymas užkirsti kelią aktorių ir žiūrovų trukdymui. Juk pagal šitą logiką šalia sėdintis irgi PIRKO bilietą, o jame nėra įskaičiuota kompensacija už tai, kad kažkas kikendamas braunasi pro kėdes jo susikaupimo metu.

Kiekvieno spektaklio pradžioje išgirstame raginimą išjungti mobiliuosius telefonus. Ironiška, bet kone kiekvieno spektaklio metu išgirstame tuos mobiliuosius skambant. Kai kas susigėsta, kai kas atsiprašo, o kai kas ir atsiliepia!
-Nu? Aš teatre. Nu, taigi turiu... Nu davai...
Ir išdidžiai įsideda telefoną į rankinę, tarsi tai būtų natūraliausias dalykas pasaulyje.

O kur dar nuolatinis kikenimas, šnabždėjimas, nereikalingas komentavimas...

Labai džiaugiuosi teatre matydama vaikus. Jiems, kaip ir kadaise man, tai tikriausiai atrodo magiška vieta, kuri iš pradžia stebina, gąsdina, o vėliau tampa svarbia gyvenimo dalimi. Bet juk vaikiški spektakliai kuriami ne veltui – vaikas, atvestas į spektaklį, kuriame daugybė simbolių, prasmių ir mažai veiksmo, kurio jis nesupras, teatro niekada ir nepamils. Taip paaugliui atėjus į nesuprantamą spektaklį išgirsti, kaip jis valgo traškučius, maigo telefoną ar net nesidrovi garsiai atsiraugėti...

Kuomet spektaklis nepatinka, žmonės nesibodi demonstratyviai išeiti ir dar apšaukti teatro darbuotojus, jog iššvaistė laiką ir pinigus. Mielas žiūrove, jeigu Tu nesupratai spektaklio, nereiškia, kad jis blogas. O jei Tau nepatiko, nereiškia, kad režisierius sugalvojo Tave taip apgauti ir išvilioti pinigus.

Skauda širdį, kai į teatrą ateinama pasiimti kažko nupirkto ar tik dėl to, jog tai „geras tonas“. Vidinė kultūra tai ne brangus kostiumas ir ne kiek pinigų gali išleisti bufete, tai sugebėjimas gerbti kitus gerbiant patį save.