Mėnulio norai

Ir mažiems, ir dideliems

      MĖNULIO NORAI

Saulė paniro į jūros gelmę,
Sargybon stojo mėnulis šelmis.
Skvarbūs jo žvilgsniai kibirkštis laido.
Mato- mergaitės ežere braido.

Prausias ir taškos, šėlsta, kvatoja.
Stebi mėnulis net išsižiojęs.
Bet, jo nelaimei, žaltys išnyra!
Gal tai dailiausios būsimas vyras?

Žiūri mėnulis ir susimąsto:
Ir jis norėtų gražuolę vesti...
Tik kaip į žaltį reikia pavirsti,
Kad prakalbėti ir pasipiršti?

Žilvinui laimė kadais nuskilo, -
Parvedė Eglę į savo pilį.
O kaip mergaitę dangun įkelti?
Žvaigždės pavydžios - ims triukšmą kelti.

Liūdnas mėnulis akim išglosto...
Danguj juk nėra gintaro sosto.
Vestuvių puotą jam tik sapnuoti,
Teks iš padangės tyliai spoksoti...