Pokalbiai. Marija

MARIJA

    - Sveika, dukrele.
    - Mamyt...
    - Laukiau, laukiau, kol mane pakalbinsi. Matyt, nešioji širdyje didelę nuoskaudą, iš kurios niekaip negali išsivaduoti. Sakyk, ar labai kentėjai, kai pas mus apsigyveno broliai Jonas Lasys - Darius ir Balys Lasys - Girėnas?
    - Kodėl tu juos priėmei?
    - Įsivaizduok: 1948 metų žiema. Kur partizanams pasislėpti? Vis daugiau ir daugiau bolševikų kariuomenės, vis intensyviau gaudo juos kaip laukinius žvėris. Kur dėtis žiemą, kai sniege matyti pėdsakai? Šalta. Juk kovojo jie prieš okupantus, kurių mes taip nekentėm. Iš pradžių ateidavo retkarčiais. Vėliau, kai atradom vietą slėptuvei, apsigyveno iki žūties.
    - Narsiai kovėsi. Besigindami nušovė Kavarsko MGB skyriaus vyr. leitenantą Sklerovą, leitenantą Fiodorovą, sunkiai sužeidė majorą Kolesnikovą, seržantą Simonovą. Knygoje “Anykščiai XX amžiuje“ parašyta, kad įdavė mokykloje dirbęs agentas „Grigas“. Juk mokykloje dirbo tik viena pašalinė  -bibliotekininkė.
    - Aš žinojau, per tardymą mane supažindino su įskundimais ir stebėjimų protokolais. Sakiau, o tu netikėjai, kad tardytojas Lukiškių kalėjime buvo geras. Galėjau per pasimatymą su mama perduoti žinią partizanams. Būtų nubaudę skundikę.
    - Galbūt tardytojas to ir norėjo. Kodėl neperdavei? Papasakojai grįžus iš Kolymos.
    - Nepykau ant jos. Žinojau, kokiais metodais priverčia žmones išduoti savus. Pati buvau pakliuvusi į jų nagus. Grasino, kad išveš mane ir jus, vaikus, į Sibirą. Dėl savęs nebijojau, bet, pagalvojusi apie jus, neišlaikiau, pasirašiau. Tada pamaniau, kad galiu daryti, ką noriu, manęs nebeįtars. Priėmiau gyventi jūsų tėvo pusseserę su dviem vaikais, pabėgusią nuo stribų, atvažiavusių vežti į Sibirą. Ir partizanus priėmiau. Nepagalvojau, kad mane tikrins, įtaisys kitą agentę mokykloj. Džiaugiausi, galėdama partizanams padėti, nuplauti savo sąžinę. Nieko neįskundžiau, bet tas parašas ugnimi degino mano širdį.
    - Šito tada nežinojau.
    - Negalėjau į jūsų mažas širdeles įdėti dar vieną paslaptį ir sielvartą. Abu mano vaikai buvot tvirti. Niekam niekada, net Kurklių babai neprasitarėt apie partizanus. Mokslo metus praleisdavot Kurkliuose, vasarą būdavo blogiau. Mačiau, kokia tu įsitempusi.
    - Man geriausia būdavo ant mokyklos stogo. Ten skaitydavau, ten valgydavau, ten žaisdavau. Anksčiau mėgdavau karstytis po medžius, o kai partizanai pas mus slapstėsi, nuo stogo kraigo galėjau apžvelgti visą apylinkę, matyti, ar kas nors artinasi prie mokyklos.
    - Štai kodėl leidai dienas ant stogo. O susidorojimas įvyko netikėtai, vos prašvitus. Gerai, kad Algio nebuvo, būtų palaikę partizanu ir nušovę.
    - Kai kulkos lėkė pro langą ir caksėjo į sieną aplink mane, nedaug trūko. Tą dieną išsiskyrėm ilgam.
    - O aš net neapkabinau tavęs atsisveikindama.
    - Žinojai, kad nemėgau nuolatinio glaustymosi, bet tuomet ... Vėliau, po teismo, prieš išvežant į Kolymos lagerius, turėjai teisę pasimatyti su šeimos nariais, o manęs į tą sąrašą neįrašei.
    - Maniau, žiemą tau, vienuolikmetei, bus per daug sunku nueiti 14 km iš Kurklių į Anykščius, iš ten siauruku atvažiuoti į Panevėžį, o tada kartu su baba ir Algiu - į Vilnių, į Lukiškes. Be to, žinojau, kad sirgai: skaudėdavo galvą, kūnas išbertas votimis, nuolat viduriavai.
    - Nesupratai, kad sirgau iš sielvarto, ir dar pridėjai. Tardytojas, pamatęs mane, pasakė: “Su dukterimi kalinė nenorėjo pasimatyti! “ Baba kažką kalbėjo man, bet aš nieko nebegirdėjau. Tardytojo žodžiai daugybę metų aidu skambėjo mano galvoje.
    - Tardytojas sakė, kad labai graudžiai verkei. Paskui nerašei man laiškų. Ilgai laikei pyktį širdyje. Tavo užsispyrimas visada buvo milžiniškas. Būdama vos šešerių, nugalėjai mane badaudama net tris dienas.
    - Mūsų santykiai - ištisas nesusipratimas. Nerašiau, nes galvojau, kad jei nenori matyti, tai ir laiškų nelauki. Dėl to kentėjom abi. O tada, kai man buvo šešeri ir tu pasakei neleisianti manęs į antrą akyrių, kad per maža, kad turiu pabūti namuose, aš liūdėjau. Nenorėjau tavęs nugalėti ar, kaip sakei, streikuoti. Iš liūdesio negalėjau nė kąsnelio nuryti.
    - Kolymoj, apmąstydama kiekvieną savo gyvenimo dieną, kai kurias - po keletą kartų, supratau, kad viską dėjai giliai į širdį. Sakyk, kaip ištvėrei?
    - Baba gydė mane darbu. Nepalikdavo laisvos minutės mintims nuklysti į praeitį. Kurklių septynmetės mokyklos mokytojai mylėjo mane, stengėsi suteikti džiaugsmo, nemokamai vežiojo į ekskursijas. Į kiną leisdavo be bilietų. Šį tą pati supratau: kiekvienoj blogybėj slepiasi maža dalelė gėrio. Kai Užunevėžy labai bijojau dėl partizanų, atradau aukščio ir erdvės džiaugsmą. Po išgyvenimų Lukiškėse įgijau sugebėjimą negirdėti, kai ant manęs rėkia arba keikiasi. Puiku, ar ne? Dieną, pamačiusi kareivius ar NKVD-istus, naktį viduriuodavau. Nesijuok, bet tomis naktimis perskaičiau daugybę knygų. Paklausiu ne į temą. Kur dingo tavo sužieduotuvių žiedas su didžiuliu smaragdu? Nepatikėjau, kai sakeisi pametus.
    - Melavau, maniau, patikėjot. Mokytojų atlyginimai buvo menki. Šiek tiek užsidirbdavau ruošdama mokinius vidurinės mokyklos baigimo egzaminams eksternu. Be galo geri ūkininkai šelpdavo daržovėmis, vaisiais, neaplenkdavo su skerstuvėmis. Kai 1944 metais sužinojau, kad jūsų tėvas gyvas, siunčiau tiek siuntinių, kiek buvo leidžiama. Visam tam užtekdavo, bet, kaip tau atrodo, už ką du kartus važiavau pas jūsų tėvą į Krasnojarsko krašto Rešioty lagerius? Abu kartus važiavom dviese. Viena bijojau. Taip ir ištirpo visa prabanga. O tu tik žiedo pasigedai, nebūt mergaitė!
    - Šiandien Kūčios. Prisiminiau pasiruošimą šventėms mūsų namuose. Darydavom girliandas iš spalvoto papieriaus, puošdavom eglutę sausainiais, raudonais “Pepino” obuoliukais, saldainiais, kuriuos taupei keletą mėnesių. Po Kūčių mudu su Algiu ilgai gulėdavom laukdami, kol užmigsi. Tuomet šliauždavom į saloną prie eglutės ir valgydavom saldainius. Tuščius popieriukus vėl gražiai pakabindavom atgal. Tu apsimesdavai mieganti, nepastebėdavai tuščių popieriukų.
    - Kasmetinis ritualas. Sunkiausia susilaikyti nesijuokus.
    - Ir mes kikendavom.
    - Nusukai kalbą į linksmesnius prisiminimus. Noriu labai rimtai pasikalbėti. Nepaleisiu tavęs, kol nepasakysi, ką galvoji, kodėl pasaulyje tiek daug nelaimių ir kančių?
    - Vyksta tai, kas turi įvykti.
    - Esi fatalistė? Pakeisti nieko negalima?
    - Peršasi tokia mintis, bet taip nėra. Kančios ir nelaimės suteikia progą pasirinkti. Nuo mūsų priklauso, kaip reaguosim į įvykius. Ar tapsime pikti, pavydūs, kerštingi, ar kupini gėrio ir atjautos.
    - Kito kelio nėra?
    - Šešias dienas Kūrėjas tvėrė pasaulį, septintą ilsėjosi. Jei toliau niekas nevyktų, būtų pasakyta: šešias dienas kūrė, po to ilsėjosi. Aštuntą dieną kuriama ne materialiame, o dvasiniame lygmenyje – skaistinamos mūsų sielos.
    - Ar tavo siela neapsunko nuo išbandymų?
    - Visko buvo: ėjau, klupau, kėliausi.
    - Tad su džiaugsmu visi eikim aštuntosios dienos keliu.