Rašyk
Eilės (74652)
Fantastika (2214)
Esė (1505)
Proza (10560)
Vaikams (2526)
Slam (50)
English (1137)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 27 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Užtrenkė duris ir šaltais, drebančiais pirštais mėgino sugraibyti vis nenorinčius pasiduoti raktus. Jie taip garsiai žvangėjo, kad Gertrūda išsigando, jog to garso prisigers į sienas, baldus ir po to niekaip negalės jo išprašyti. Tačiau užraktai pasidavė: pirma viršutinė spyna – vienas pasukimas, po to ir „seifinė“ – keturi pasukimai ilgakočiu raktu, grandinėlės džergžtelėjimas ir pagaliau viskas nutilo. Iš moters lūpų išsiveržė toks gilus atodūsis, kad net pati nustebo, kiek daug nerimo buvo užgniaužusi gerklėje. Pajuto šiokį tokį palengvėjimą, pagaliau pasislėpusi už savų namų slenksčio. Negalėjo prisiminti, kaip grįžo namo, kaip įvažiavo į tą tragišką žiedinę sankryžą prie Žaliojo tilto, kuri visuomet ją priversdavo įsitempti, nebūtų pasakiusi, kur pastatė automobilį. Juto tik kaip tirta kojos ir pašėlusiai kilnojasi krūtinė. Galvoje vis sukosi ir sukosi tas pats klausimas „kas po galais čia buvo? “. Niekaip negalėjo liautis dar ir dar kartą kartojusi visos situacijos, atkūrinėjusi pokalbio. Ką tokio jis pasakė? Kodėl ji taip jaučiasi? Kaip sužeista, kaip po mūšio?

Pagaliau nusprendė, kad reikia judėti iš sąstingio, daryti kažką, kas ją ramina.

Arbata. Tas ritualas visuomet padeda apmalšinti nervus. Iki virtuvės ėjo lyg apsvaigusi, klubu užkliudė stalo kampą ir skaudžiai užsigavo. Uždėjusi virdulį atsidarė spintelę ir peržvelgė eilę tvarkingai sustatytų stiklainėlių su arbatžolėmis.
– Ketvirtadienis, šiandien ketvirtadienis. Ketvirtadieniais geriam trispalvių našlaičių arbatą, gerinančią medžiagų apykaitą.

Indelis stovėjo tiesiai prieš nosį, tereikėjo jį pasiimti, tačiau traukdama našlaites, moteris užkliudė gretimą indą ir su didžiausiu trenksmu ant virtuvinio stalviršio pažiro kmynai – penktadienio arbata, stimuliuojanti galvos smegenų ir visos centrinės nervų sistemos veiklą. Žiūrint į mažus grūdelius ant šviesaus stalviršio Gertrūdą apėmė neviltis: juodos sėklytės buvo visur aplink, net ir ant grindų, kuteno jos basas kojas. Šiandien juk ne tvarkymosi diena... Nejaugi šis susitarimas sugriaus jos įprastą gyvenimą? Galėtų susitaikyti su mažomis korekcijomis, tačiau jausti tokias darkančias, ramybę plėšančias emocijas... Ne ne ne, šito tikrai nereikia. Kūnas, lyg išgirdęs vidinį desperacijos šauksmą, dar kartą nusipurtė ir ji apsigręžusi nulėkė atgal į koridorių, kur, per išsiblaškymą visiškai ne ten, kur paprastai būdavo dedama, voliojosi rankinė ir jos mobilusis. Reikiamas numeris buvo pirmasis žurnale, todėl ilgai ieškoti nereikėjo ir vos išgirdusi bespalvį „alio“, pratrūko:
– Aš to daugiau nedarysiu!
– Gertrūda, kas nutiko?
– Jis nesveikas!
– Ar tau viskas gerai? Ką jis tau padarė? – atrodė, kad pašnekovė taip pat išsigando.
– Nieko, – tyliai sušnabždėjo, o po to kiek garsiau ir tvirčiau pridūrė – aš daugiau to nedarysiu.
– Gerai, tik nurimk, tu saugi. Ar tu verki, Gertrūda?

Net ir pati nepastebėjo, kada pradėjo riedėti ašaros. Pajusti kito žmogaus paramą buvo tokia paguoda, kad ji nebesusivaldė. Sukūkčiojo, šnirpštelėjo nosimi.
– Ar dar turi vaistų?
– Taip.
– Išgerk dvi kapsules tuojau pat.
– Aš geriu po vieną.
– Nesvarbu. Šiandien tau tikrai reikia dviejų. Pasitikėk manim.
– Gerai.
– Eik, išgerk dabar, aš palauksiu.

Ji pakluso. Labai norėjo tikėti, kad prarijus tas dvi tabletes viskas taps paprasčiau, lengviau.
– Išgėriau, – tyliai suinkštė.
– Dabar nusiramink.
– Gerai. Bet aš daugiau ten neisiu.
– Dabar nereikia apie tai galvoti. Turi pailsėti.

Padėjo ragelį ir susmuko ant taburetės virtuvėje, vienoje rankoje tebelaikydama telefoną, o kitoje – beveik tuščią stiklinę vandens. Nesuvokė, kiek laiko praėjo, tačiau vaistai ėmė veikti, grįžo susivaldymas ir kontrolė. Mintys susitelkė prie įprastos rutinos – šiandien ji turėjo leisti laiką su Seneka. Štai, guli knyga ant kavos stalelio su mamos Kalėdiniu atviruku, įkištu tarp puslapių vietoje skirtuko. „Būkite didingi. Su šventėmis. Bučiuoju, Tereza Šaltenienė“. Užsigalvojusi apie mamą, Gertrūda paliko virtuvės chaosą ir patraukė prie lentynos, ant kurios stovėjo sidabriniai rėmeliai su moters atvaizdu. Žavinga, pasitempusi, viena ranka atsirėmusi į lakuotą fortepijoną, pasipuošusi elegantiška koncertine suknia, kurios šleifas driekėsi jai už nugaros ir kerinčiai besišypsanti. Tereza nepakartojama, fatališka moteris, kuria neįmanoma nesižavėti. Gertrūda įsižiūrėjo į dėmesį prikaustantį veidą. „Tu juk žinotum, ką daryti. Neleistum, kad kas tave išmuštų iš vėžių, kad kažkas taip su tavimi elgtųsi“. Ji žinojo, buvo įsitikinusi, kad joks daktaras Domas nesutrikdytų tos moters, tai kodėl ji, būdama to paties kraujo, negali sukontroliuoti situacijos?



***


– Sveika, – šypsojosi pačia nuoširdžiausia šypsena, ranka modamas link žaliosios sofos, – užeik ir įsitaisyk patogiai.

Tai jau ne, ji pati pasirinks, kur jai prisėsti. Nusišypsojo, bet klestelėjo ne į nurodytą vieta, o į krėslą. Atsilošė į aukštą atkaltę. Rankas susidėjo ant kelių. Jautėsi pasirengusi. Nujautė, kad nebus lengva, tačiau šįkart, jau žinojo, ko galima tikėtis.

Jis apėjo žemą, tvirtą kavos staliuką ir prisėdo į krėslą, stovėjusį priešais. Vis dar šypsojosi:
– Na, tai kaip jautiesi?
– Gerai, ačiū, daktare.
– Aišku. Žinai, Gerte, toks atsakymas tinka bendradarbiui, kai nori, kad jis greičiau atšoktų. O aš klausiu ne iš mandagumo.

Ji svyravo. Karina labai aiškiai pasakė, net keletą kartų pakartojo, kad nemeluotų Domui, nebent tai būtų neišvengiama, tačiau ji nieko nesakė apie nutylėjimą, todėl ramybės nedavė vienintelis klausimas – kiek pasakyti reikėtų, o kiek galima pasilaikyti sau?
– Gerai, kaip antram susitikimui, aš tau kiek pagelbėsiu: ar praeitą savaitę tave išgąsdinau?
– Taip, – nors nenorėjo parodyti silpnumo, tačiau nesusivaldė ir nuleido akis.
– O dabar, ar gąsdinu tave dabar?
– Ne.
– Tačiau tu nesijauti gerai.
– Nesijaučiu tvirtai.
– Aš tave trikdau?
– Šiek tiek.

Jis taip greitai atsistojo, kad ji net krūptelėjo. Nestoviniavo, iškart patraukė prie kabineto durų ir jas šiek tiek pravėrė:
– Matilda, atneškite prašau panelei Gertrūdai puodelį raminančios arbatos.

Durys be garso užsivėrė. Domas, atsistojo priešais ir perliejo moterį žvilgsniu. Nusišypsojo.
– Tau patiko.
– Kas?
– Kas? Kad ištariau tavo vardą. Tačiau nesidžiauk, Gerte, – balsas pritilo, – šis vardas tik mums, visiems kitiems tu esi Gertrūda. Gertė – tik man.

Po tokio įžūlaus pareiškimo kūną perliejo karšta įsiūčio banga, tačiau ji stengėsi susivaldyti. Delnai be jos valios susirado ranktūrius ir juos sugniaužė taip, kad krumplių oda išbalo ir atrodė, jog tuojau ims trūkinėti. Sutramdyti emocijų nepadėjo ir atkaklus, atvirai tiriantis daktaro žvilgsnis, gaudantis kiekvieną moters veido raumenėlio virptelėjimą, kvėptelėjimą, viską, kas tik būtų galėję išduoti vidinę būseną. Nebylus susirėmimas užtruko, moterį apėmė begalinis noras nukreipti akis, tačiau šįkart ji truks plyš privalėjo atsilaikyti. Nebylią kovą nutraukė tyliai pasibelsdama Matilda, suteikdama trumpą atokvėpio akimirką, nes Domas mirktelėjo, šyptelėjo ir, nelaukdamas pacientės reakcijos, nusisuko. Lėtai priėjo prie durų ir jas pravėrė. Bet tik tiek, kad galėtų iškišti ranką ir paimti puodelį. administratorė liko nematoma. Gertrūda pagalvojo, kad Matilda taip elgiasi ne pirmą kartą. Suvirpėjo nuo sąmonėje šmėstelėjusio klausimo „kodėl daktaro darbuotoja neina į jo kabinetą“?

Ore pasklido pažįstami melisos, pipirmėtės ir valerijono kvapai, nešami baltos, šiltos garo srovelės, tįstančios į palubę. Domas neskubėdamas atnešė arbatą ir pastatė priešais. Tačiau nepasitraukė. Tik atsistojo už moters krėslo. Juto jį sau už nugaros. Vėl sukilo nerimas. O jis delsė, nejudėjo. Tiesiog stovėjo. Gertrūda apmirė. Nežinojo, ką galvoti, ko tikėtis, o nematydama dar labiau nervinosi. Staiga prie peties pajuto švelnų kvėptelėjimą. Po to dar vieną iškvepiamo oro bangą. Ir dar vieną. Kaklo oda pašiurpo, o dilgčiojanti banga nusirito per kūną. Ar ji turėtų atsistoti? Bet jis juk nieko nedaro – atrodys kvailai, perdėtai jautri, jei ims šokinėti.
– Gerte, – sušnabždėjo, – Gerte...
– Ką – beveik riktelėjo, kupinu nepasitenkinimo balsu.
– Gerte, tau reikėtų atsipalaiduoti. Jei tu dar stipriau spausi kojas, sutraiškysi savo kelių girneles. Aš net čia girdžiu, kaip jos traška.

Kaip jis pastebi tokius dalykus? Ji nė pati nejuto, kokia susikausčiusi yra.
– Ar tau palengvės, jei pasakysiu, kad tavęs šiandien neliesiu?

Negi jis tikrai pasakė „šiandien“? Ar tai reiškia, kad kitą kartą lies? Kaip turėtų tai suprasti?
– Tu neatsakei, – paragino.

Ji įkvėpė pilnus plaučius ir sukando dantis. Žinojo, kad kantrybės riba ties jos batelio nosimi, kad tuojau ją peržengs ir tuomet lėks iš žaliojo kabineto, kuo toliau nuo šio destruktyvaus žmogaus. Vienintelė mintis, kuri vertė save suturėti, buvo priminimas, dėl ko visa tai daro. Kad neužsimirštų, kartojo tą vardą vėl ir vėl, lyg stiprybės teikiančią mantrą.
– Ar galėčiau būti atviras, Gerte? Norėčiau dar tave šiek tiek spustelėti ir galų gale pamatyti tavo gynybą, bet imu įtarti, kad tu iš tų žmonių, kurie kenčia iki paskutinio kraujo lašo, o po to pabėga, nebepalikdami jokių vilčių ar galimybių sugrįžti. Ar gali taip būti?

Šiltas kvėpavimas staiga dingo nuo jos kaklo. Jis vėl grįžo prie savojo krėslo ir klestelėjo, alkūnėmis pasirėmė į kelius ir įsižiūrėjo į moterį. Šįkart žvilgsnis buvo kažkoks kitoks. Nebebuvo iššūkio, provokacijos. Gali būti, kad jame net atsispindėjo kruopelė nuoširdumo.

Iškart neatsakė. Nebuvo įsitikinusi, ar tai vėl nebus kokia provokacija, tačiau jis neparodė jokio ženklo, iš kurio būtų galima įtarti, kad jai rengiamos naujos pinklės.
– Taip. Kartais aš taip elgiuosi.
– Ar jau priartėjai prie ribos?
– Galima sakyti, kad aš ją užmyniau.
– Tuomet kodėl vis dar esi čia?
– Tarkime, kad teisėjai nesutaria, kaip interpretuoti taisyklę, aprašančią šį atvejį.
– Kandu, tačiau neagresyvu. Turbūt man nepavyks pamatyti tavo gynybinės reakcijos, jei nenorime, kad tu amžiams prarastum pasitikėjimą manimi.
– Ar tai reiškia, kad jūs nustosite elgtis kaip šiknius?
– O, štai ir kavalerija, – nusijuokė atviru, padrąsinančiu juoku, – Taip, galima sakyti, kad taip.
– Iš ties, būtų maloni permaina.
– Puiku, jei jau išsiaiškinome, išgerk arbatos ir galėsime pakalbėti.
– Aš jos nenoriu.
– Suprantu, kad greičiausiai tai nėra tavo mėgiamiausias gėrimas, bet jis tau ir neturi patikti – tai vaistai. Tiesą pasakius, viską, kas vyksta čia, turėtum priimti kaip gydymą.
– Tikrai? Įskaitant ir tai, kas vyko praeitą kartą jūsų bute?
– Šaunuolė, man jau šiek tiek ramiau, buvau tikrai sunerimęs, kad galbūt tu neturi jokių savigynos instinktų.
– Turiu ir instinktus ir geležinę kantrybę.
– Ir kandų liežuvį.
– Jūs taip pat negalėtumėte skųstis iškalbos trūkumu.
– Gerai, sutinku, iš mano pusės taip elgtis buvo negarbinga, tačiau tikrai norėjau pažiūrėti, kokio intensyvumo yra tavo reakcijos. Sakykim tai buvo mokslinis eksperimentas. Ar gerai?
– Ir kiek man kainuos tas „malonus“ eksperimentas?
– O kiek tau kainavo pirmasis mūsų susitikimas?
– Nieko, – nenoromis pripažino.
– Ar Matilda sakė, kad turėsi sumokėti?
– Ne.
– Aš neimu pinigų už pirmuosius seansus. Tol, kol nenustatau diagnozės ir neparenku gydymo. Todėl, jei jau viską išsiaiškinome, gal pereikime prie darbo, ką pasakysi? Ar pasirengusi?
– Taip, manau, kad taip.
– Nuostabu. Dar šis tas – tik nepasišiaušk, bet aš ir toliau ketinu tave vadinti Gerte. Pala, nieko nesakyk. Norėčiau, kad galvotum apie Gertę, kaip apie geriausią Gertrūdos draugę. Aš pasikviečiu Gertę pas save į svečius, nes man neramu dėl Gertrūdos. Kadangi judvi esate geros draugės ir tu puikiai žinai viską, kas vyksta jos gyvenime, žinai, bet pati nejauti, gal mums kartu pavyks jai padėti. Kaip manai?

Gertrūda nežinojo, kaip vertinti šį pasiūlymą, tačiau, jei tai bus vienintelė keistenybė jų bendradarbiavime, tuomet ji galėtų su tuo susitaikyti.
– Galime pamėginti.
– Jei nori, galime paprašyti, kad daktaras Domas išeitų ir vietoje jo su Gerte pakalbėtų kažkas kitas. Kažkas, kas tave ramintų, nekeltų įtampos, kažkas, kuo tu pasitikėtumei. Ar norėtum?
– Gal, – nejuto būtinybės, tačiau norėjo, kad juodu būtų lygūs šiame žaidime, todėl apsisprendė, – gal ir yra toks žmogus. Ar galėčiau jus vadinti Tomu?
2014-01-08 08:41
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-09 16:15
Lengvai
  Ar tau palengvės, jei pasakysiu, kad tavęs šiandien neliesiu? - kvepia lytiniu priekabiavimu, prisiekiu! aš suprantu, kad turim čia ypatingą gydytoją, kuris pasitelkia chaotiškus metodus. Bet ribos juk turėtų būti. O gal??? Na taip, tas pasakymas apie gynybinę reakciją ir panašiai gabaliuką paaiškina, bet tik gabaliuką. Vis tiek man atrodo, kad riba peržengta. Jai pradžioj nedavė kokio dokumento pasirašyti, kad G negalės paduoti D į teismą už keistą gydymą? =]

Beje, pirma šios dallies dalis patiko labiau - G aprašymas atrodo pagrįstas: durys su daug užraktų, geležinė tvarka, arbatos stiklainiukai.

3+

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-09 12:26
Mylista sutinka su viskuo
Atsiranda daugiau nuoseklumo, paaiškinimų, kokie yra personažai ir kokie yra jų elgsenos motyvai.

Gertrūdos personažas tampa nuoseklesnis, nes atrodo, kad ji išties turi psichikos sutrikimų, kurie gali paaiškinti jos neįprastą elgesį. Paranoja? (ji nuolat ir perdėtai jaučiasi nesaugi) Depresija? (ašaros, nevilties jausmas visai arti paviršiaus).

Tai palengvina jos personažo supratimą, bet padaro jį mažiau patrauklų skaitytojui. Kol skaitytojas tikėjo, kad ji yra normali moteris neįprastose aplinkybėse, jam labiau norėjosi  "sirgti" už ją, galvoti, kaip čia aš pasielgčiau jos situacijoje. Kadangi dabar aišku, kad iš jos reikia tikėtis nenormalaus elgesio, tai skaitytojui ji pasidaro svetimesnė, kažkas, su kuo nelabai norėtum tapatintis. Taip pat, atrodo, ji yra įpratusi, kad kažkas reguliuoja jos gyvenimą, ir ji "paklūsta", net jeigu to visai nenori. Tai irgi sumažina galimybę skaitytojui su ja tapatintis.

Daktaro Domo personažas tampa irgi šiek tiek nuoseklesnis, paaiškinama, kodėl jis nesitikėjo atlyginimo po pirmo seanso; jo elgsena santūresnė, labiau panaši į profesionalo elgseną.

Nežiūrint to, vis tiek atrodo, kad jis nori "gydyti" net nesidomėdamas, ar pacientas nori to jo gydymo ir apskritai, ar tas gydymas yra pacientui reikalingas.

Susidaro įspūdis, kad pasakotoja turi polinkį žavėtis Daktaro Domo personažu. Ankstesniame skyriuje jis pats apie save mano, kad yra geriausias psichologas (protingas, savikritiškas žmogus taip nemanytų). Jam suteikiamos vos neantgamtiškos galios įžvelgti į žmonių psichologiją, pvz.  suprasti, ar pacientas meluoja ar ne. Nors čia pat pripažįsta pats sau, kad daro kvailystes.

Atsiranda kontrastas, atrodo, kad autorė idealizuoja tą personažą, kuris, iš šalies žiūrint, elgiasi gan neprofesionaliai, chaotiškai, storžieviškai, be jokios akivaizdžios priežasties sukuria diskomfortą ir baugina savo potencialią pacientę, ir kol kas nepademonstravo jokių sugebėjimų kaip nors iš tikro padėti tam žmogui, ar kokiam kitam žmogui. Ar čia norima parodyti žmogų, kuris naudoja jo profesijos suteikiamas galimybes tam, kad piktnaudžiautų pacientais savo malonumui? Gal būt, šiek tiek panašu į patvirkusį gydytoją, kuris liepia patraukliai pacientei išsirengti nuogai, kad galėtų jai nustatyti ligos diagnozę, nors nuo pat pradžių mato, kad jai viso labo tik sloga.

***


Bet, nereikėtų priekaištauti dėl tų ne itin įtikinančių personažų bruožų. Norint gerai pavaizduoti psichiatrijos gydytojo elgseną ir lengvą psichinį sutrikimą turinčios pacientės elgseną, reikėtų atlikti labai nemažai literatūrinių tyrimų. Skaityti teorijos, stebėti realybėje.
Skaičiau, kad Floberas praleido keletą dienų porceliano fabrike, vien tik tam, kad galėtų įtikinamai parašyti vieną puslapį knygoje „Jausmų ugdymas“ , nes vienas iš jo veikėjų užsiima porceliano gamyba.
Žodžiu, tikėsimės, kad autorė praleis keletą dienų psichiatrijos klinikose, besidomėdama pacientais ir psichiatrais.
Na, gal čia biškį per aukštai užkelta kartelė :)
Jeigu žiūrėti kaip į mėgėjišką rolių vaizdavimą, tai jis visai neblogas.

4.


Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-08 11:55
po šviesom 15
Šita dalis man atrodo geriausia iš jau esančių.
Ir dabar pati sau negaliu atsakyti į klausimą, ar dėl to, kad šiek tiek pripratau prie autorės stiliaus, ar kad pagaliau kūrinyje pradėjo kažkas vykti, ar visgi dėl to (norėtųsi tikėti), kad autorė gana taikliai supina kai kurias siužeto ir charakterių gijas, iki šiol kybojusias.

Dabar jau lyg viskas aišku - veikėja kažkuo serga, greičiausiai depresija, jai prirašyti vaistai ir griežtas dienos režimas, kurio ji laikosi. Na, o juk tai paaiškina ir ankstesnį jos vaizdavimą - užtęstus veiksmus/mintis, susilaikančius žvilgsnius, perdėtą susitelkimą ties detalėmis (va va, dabar viso to galima nebijoti).  Žodžiu, atsirado ir intriga, ir veikėja visai kitaip "nusišvietė". Taip, ji dabar tikrai ne "tuščia" viduje, ir geriausiai tai atskleidžia vidiniai prieštaravimai.
Ir tikrai įdomu, kuo baigsis veikėjos kelionė. Išsikrapštys ar neišsikrapštys ji iš tokios būsenos? Kokį vaidmenį atliks keistuolis daktaras ir kokius ten asmenybės sudvejinimus jis siūlo?

Va, tiek bendrai apie turinį.

Apie raišką nedaug:
Pabandyk garsiai perskaityti veikėjų pokalbius. Ar neatrodo pernelyg "knygiški"? Žinau, standartinė pastaba, bet...
Dar šiek tiek apie turinį:
Lieka neaišku, kodėl ji po tokios supurtančios reakcijos visgi sugrįžta į daktaro kabinetą. Ai, gal nepastebėjau kokios nors užuominos, arba bus aišku kitoje dalyje.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą