Žiemos išdaigos

Saulelė ir vėl per gaidžio pėdą dieną ilgint pradėjo,
Ir nors žiema jau kaip reikiant įsibėgėjo,
Pilki debesys dangų pažaboję laiko apglėbę,
Lietus nepaliaujamai virkdo žemelę nuplikusią,
Kelios antys su gulbe teliuškuoja po ežerą banguojantį,
Žuvų kaimenės kysčioja nosis virš vandens nustebusios,
Kad į kietąjį ledą atsispirt negalinčios,
Žolės stebisi savo spalvos nepraradusios,
Žiū, žibuoklės tuoj savo mėlynus mirksnius mėtyt pradėsiančios,
Dar betrūko, kad medžiai su krūmais savo pumpurais girtis užsimotų,
Ar obelys, vyšnios bei kriaušės žiedais baltais apsižieduotų,
Laukuose pasėliai jūrų bangomis vėjui išdykaujant įsišėltų,
O milijonai kenkėjų džiūgautų savo gyvastį išsaugoję
Žiemos šalčiams aptingus žemelę mūsų brangiąją sukaustyti.