siela sielos sielai

Ir pasileidau aš per lietų, neskaičiuodama naktų,
Pamiršdama, kad reikės grįžti ten, kur liko sienos be langų,
Braunuosi pro žmones, kurie pamiršo kaip kalbėt maldas,
Ir nusipirkę karstą vos atgimę, tikisi, jog prisiminę maldą -
Prisimins ir kaip nebeprarast savęs.

Ir pradedu dusti murmesiu žmonių maldų,
Girdžiu skambant verksmus pakampėj užspaustų vaikų,
Ir negaliu nuplėšti rūbų nuo savęs - taip šlapia,
Negaliu pailsti, pakalnėj atsigulti - šalta.
Ir žmonės skuba, žiūri niekur, nemato nieko,
Murmėdami bando prisiminti maldą vaikišką, nekrikštytą,
Bet lieka vėl be nieko.
Ir jie tik girdi, bet neklauso,
Pamiršta viską, kas kasdien sukausto,
Pamiršta būtį, skausmą, pražūtingą liūdesį,
Jaučiasi tikri, jog karstas - įprasmins kasdienybę sunkią.
Tuomet telieka jiems tik prisiminti maldą išganingą,
Bet vėl - tai tampa našta kasdiene, rizikinga.

Ir nesustoju bėgt aš tarp veidų,
Tokių skausmingai iškreiptų, tuščių,
Nenusipirkus karsto prigulti trokštu čia, pakalnėj,
Išgirsti dvasią išbudinantį tylų atodūsį Žemės,
Bet šalta, šlapia - negaliu,
Per daug pakalnėse požemių ieškančių žmonių.


Ir vaikai taip gailiai verkia, kartu su gaudimu varpų,
Tuščiose bažnyčiose ten maldas kalba sielos, nenusipirkusios karstų.