#2

Lyja
ne lauke, viduj
tačiau lietus ne visad juk yra
pačiam blogio viršuj
be lietaus nebūtų vaivorykščių
tik kartais toms mano vaivorykštėms
gamta spalvų ypatingai pašykšti
ir meldžiuos pilkų spalvų rykštėm
ir einu arčiau visų spalvų mamos-
Baltos
gal ji man akvarelės duos
nes aš savo pilkuos skausmuos
nematau kokių spalvų didingos - džiaugsmo gėlės,
valdo viską čia tik juodos mielės
dauginas kaip šiam pasauly mūs bespalvės celės
ir uždaryti mes jose kaip bejėgės mažos vėlės
vaistai ermyderio šio turbūt tik laikas
nes nei meilė, nei laužo šiluma besaikė
nešildo kol ją nespalvotą vaikomės
su savo gražiom svajom čia raitomės
kol liūdni, kol liūdesys nuo mūs priklauso
meilė tai kaip gurkšnis vandens sauso
kaip šerkšnas viduj sukas valsas Štrauso
bet auditorija tik šalčio duriančio teklauso
ir kaip bebūtų keista
šitam etape mes tiek laiko prašvaistom
nes mums dalinai čia patinka
nes diena be spalvų taip pat ypatinga
nes tokia mūza ateina
kad tos spalvos vis viena
reikia, kol jų pasaulyje apniukusiam nėra
kol jų nėr tol susikuria harmonijos švara
jei jos grįžta tai atrodo kad taip visad ir buvo
pamirštam, kad iš celės jau išlindom be gobtuvų
kad tiek verkėm, šaukėm ir liūdėjom
kad spalvų nepažinojimų skausmuos sėdėjom
Lyja
Skalbia audros mūs didingąsias spalvas
Kad iš naujo vėl pažintume mes jas