Bevalis ir kūrėjas

I

Už horizonto tupi plačiasparnis varnas ant šakos,
Aprėpęs horizontą savo akimis,
Jis tykoja grobio, savo dorybės,
Kuri maitina valią,
Sparnuose sutilpusią.

Skrenda varnas,
Susilieja su erdve sparnai,
Išnyksta „tai“ ir lieka „aš“,
Bet „aš“ kaip skrydis
Atradimas didis.

Tūpia varnas kaip šešėlis,
Keičia savo formą
Krisdamas ant grobio,
Ir jaučiasi lygus prieš savąją dorybę,
Kuri maitina išdidumą.

Persisotinęs varnas kyla
Anapus horizonto,
Bet vienas sparnas klišas,
Kitas pavargęs,
ir jis bejėgis krinta.

II

Estete, grožio slėpiny,
Apvalyk save, ne žmogų,
Nes žmogaus likimas aiškus -
Dulkė, žemės grumstas, purvas,
Kol galiausiai dulke vėl pavirsta,
Ir supranta, kad likimas yra vaikas,
Užsimiršęs smėlio dėžėje.

Tu – paukščio laisvės plunksnos
Ir svajų takai,
Nes esi tuo, ką jauti ir matai,
Tu esi šaknis,
Įaugusi į našų žemės grumstą,
Ir nevysti, skleidi žiedą,
Nes likimas tavo vaikas.

Ir niekas neregės ant žemės
Subrandinto žiedo,
Ir niekur niekas niekados,
Net varnas paknabnojęs gėlę
Kils anapus horizonto,
Bet persisotinęs grobiu
Bejėgis kris žemyn.