Rašyk
Eilės (74682)
Fantastika (2215)
Esė (1505)
Proza (10560)
Vaikams (2526)
Slam (50)
English (1140)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 34 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Negalėjo patikėti – šarvuotos durys buvo užrakintos, o rakto niekur nesimatė. Neišmanė, ką toliau daryti: knaisiotis administratorės daiktuose, tikintis, kad ji turi atsarginę rakto kopiją, kas atrodė itin mažai tikėtina, ar paminti išdidumą ir grįžti pas tą įžūlų daktariūkštį?

Tai štai, kodėl jis taip ramiai ją išleido – žinojo, kad negalės ištrūkyi. Šunsnukis.

Slinko minutės, o Gertrūda vis suko ratus po priimamąjį. Jau žinojo, kad privalės grįžti, tačiau dar nebuvo pasirengusi. Kai pagaliau pasirįžo, kiūtino lyg pasmerktasis į miesto aikštę, kurioje, žinojo, turės atkentėti 10 skausmingų ir žeminančių botago kirčių.

Kai pagaliau pasiekė daktaro buto duris – sutriko: viskas skendėjo tamsoje ir atrodė tuščia. Kur po galais jis galėjo pasidėti? Delnu perbraukė sieną prie durų, tikėdamasi surasti elektros jungiklį, tačiau viskas buvo veltui. Neliko nieko kto, kaip tik žengti į juodumą. Akys gana greitai apsiprato su tamsa ir netrukus jau galėjo įžvelgti sofą kambario tolumoje bei niūrų virtuvės masyvą. Judėjo atsargiai, kol atsidūrė prie tos pačios kėdės, ant kurios prieš kelioliką minučių pati sėdėjo. Dabar ji buvo tvarkingai pristumta, o baras – nukraustytas. Ant švariai nuvalyto sterilaus metalinio paviršiaus blizgėjo vienintelė trapi vyno taurė, pripildyta tamsaus skysčio.
– Atnešk mano vyną, prašau.

Balsas atsklido kažkur nuo lango ir tai bent kiek nuramino: pasirodo ji nebuvo palikta. Jis kažkur čia, nors kol kas ir nematomas.

Atsargiai suėmė laibą kotelį, taip kad neliestų pačios taurės ir delnais nesušildytų, nepakeistų tobulos gėrimo temperatūros. Na, tuo atveju, jei daktaras pasirūpino, kad vynas būtų tinkamai atvėsintas.

Tamsoje judėjo lėtai, neužtikrintai, kol vėl neišgirdo jo balso:
– Pasiimk pagalvėlę nuo sofos.

Pasiėmė.

Daktarą rado ant grindų, nugara atsirėmusį į vieną iš pufų. Atrodė toks ramus ir nepavojingas, svajingas, užsižiūrėjęs į naktinio Vilniaus atšvaitais raibuliuojančią upę. Be žodžių padavė taurę, o jis linktelėdamas padėkojo. Ranka mostelėjo į grindis, lyg ir kviesdamas prisijungti. Pakluso, kiek sutrikusi pritūpė, kol keliai pasiekė šaltas grindis. Pasikišo pagalvėlę ir sustingo – jautėsi pasimetusi: netikėtai pasikeitusi nuotaika privertė pamiršti, jog ketino pareikalauti atrakinti duris, o tamsa, ištrynusi veidus, žvilgsnius, išraiškas, beveik ir pačius kūnus, panardino į apgaulingą saugumą.
– Kas tau mane rekomendavo?
– Daktaras Vladas Saldauskas.
– Kodėl? Juk tavo bėdos tikrai ne tokios didelės, kad jam būtų reikalinga antra nuomonė.
– Ne, antra nuomonė jam nereikalinga. Jis tiesiog uždarė savo praktiką. Planuoja su žmona persikelti į Norvegiją.
– Tikrai? Nė nežinojau. Mes su juo kartu mokėmės universitete. Matyt reiktų labiau domėtis savo senais draugais.
– O iš kur žinote, kad man jus kažkas rekomendavo?
– Ar čia eidama matei kokią iškabą, nurodančią, jog čia yra psichologo kabinetas? Ne. Aš nesireklamuoju, nesiskelbiu, dirbu tik per rekomendacijas.
– Kodėl?
– Dėl keletos priežasčių. Bet pagrindinę manau tau pasakė pats Vladas. Ar jis nieko apie mane neminėjo?
– Šį tą. Sakė, kad jūs nekontroliuojamas, nesilaikote jokių taisyklių, nesivadovaujate jokiomis metodikomis, tačiau jūsų taikomos chaoso teorijos labai dažnai pasirodo veiksmingos.
– Jis taip pavadino mano darbo stilių „chaoso teorijomis“? – tai sakydamas daktaras nusišypsojo, o po to surimtėjęs pridūrė, – taigi, ateidama čia žinojai, kad šis gydymas nebus toks, kaip iki šiol buvęs, Gerte?
– Aš Gertrūda.
– Taip, aš žinau, bet tu neatsakei į mano klausimą, Gerte.
Ji atsiduso: nusprendė daugiau vardo temos nebeliesti – vis tiek naujasis kreipinys skambėjo gana gražiai.
– Žinojau, kad kažkas bus kitaip, tačiau nemaniau, kad taip smarkiai.

Domas nusisuko į langą ir sustingo. Ji nedrįso nutraukti tylos. Po kelių minučių ėmė abejoti, ar neturėtų daktaro palikti vieno, bet iškart prisiminė, kad neturi rakto. Kiek pasimuisčiusi nusprendė palaukti, kol jis vėl kreipsis į ją, nes pati nedrįso. Pagalvojo, kad elgiasi vaikiškai ir visiškai neracionaliai, tačiau tiesiog negalėjo išterti nė žodžio.
– Ir daugiau man nemeluok, – prabilo jis netikėtai, priversdamas Gertrūdą krūptelėti.
– Kodėl jūs manote, kad melavau?
– Aš nemanau, aš žinau. Tavo kūnas tave išduoda, Gerte. O aš moku skaityti jo ženklus. Tu sukūrei tą istoriją apie auklę. Ir ne iš anksto, o man uždavus klausimą. Manau, kad auklės tu apskritai neturėjai.
– Ne, neturėjau.
– Gerai. O dabar sutarkime, kad daugiau man nemeluosi.
– Pasistengsiu.
– Na, bent jau dabar atsakei sąžiningai.
– Daktare?
– Gali vadinti mane Domu.
– Gerai, Domai. Noriu paklausti, kodėl pirmam susitikimui parinkote tokią aplinką ir tokius gluminančius klausimus? – pati negalėjo patikėti, kad uždavė tokį klausimą.
– Todėl, kad norėjau pamatyti tikrąją tave, Gerte, o ne man parengtą spektaklį.
– Aš nerengiau jokio spektaklio.
– Galbūt sąmoningai ne, tačiau pasąmoningai mes visi galvojame apie ateitį ir nuolatos ją projektuojame. Jei žinome, kad mūsų laukia susitikimas, mūsų smegenys rengia galimus dialogus, įvertina pašnekovo galimai užduosimus klausimus, parengia atsakymų variantus. Tai nuo mūsų nepriklauso, bet tai vyksta. Jei būčiau tave pasisodinęs į krėslą kabinete ir uždavęs standartinius klausimus, būčiau gavęs standartinius atsakymus. Kurie, gali būti, nieko bendro su tavimi neturėtų. O tam, kad nustatyčiau tavo sutrikimus, man reikia aiškumo.
– Daktaras Vladas man jau nustatė ...
– Ša. Nesvarbu, ką jis manė – tai jo diagnozė ir jo nuomonė.

Gertrūda mintyse gūžtelėjo pečiais, tačiau tokią poziciją suprasti galėjo - ji ir pati retai kada pasikliaudavo kitų padarytomis išvadomis.

– Raktas po Matildos lempa.
– Ką?
– Šįvakar mes baigėme. Gali eiti. Raktą rasi po sekretorės lempa. Palik jį duryse, o dėl sekančio susitikimo tau paskambins.

Net pati sutriko suvokusi, jog nenori niekur eiti. Dar mielai pasėdėtų greta šito keisto vyro, užduodančio gluminančius klausimus, juodoje nakties tamsoje, kurioje abu tapo beveidžiais; kur daug ką ištarti tapo lengviau, praeities skauduliai pabluko, nutolo, o esamosios akimirkos potyriai išryškėjo. Tačiau tam balsui nepaklusti negalėjo, todėl atsistojo.

– Ir dar šis tas, Gerte. Daugiau tau niekada nebeaiškinsiu savo motyvų. Čia galioja vienintelės taisyklės – mano. Bet nesibaimink, tu turi teisę nesutikti. Jei nebeateisi, aš suprasiu. Jei pajusi, kad nebenori tęsti gydymo – tai bus tavo pasirinkimas.

Kokia suktybė, tyliai galvojo sau moteris, stodamasi nuo šaltų grindų: priversti besąlygiškai paklusti, apgaulingai suteikiant teisę rinktis. Nors ir buvo įspėta apie daktaro keistybes, bet tik išeidama suvokė, jog susidūrė su daug rimtesniu iššūkiu, nei galvojo iš pradžių.
***
Dulkė nusklendė nuo drabužių lentynos ir kyštelėjo galvą pro spintos duris. Namai atrodė įprastai tušti, tad ji drąsiai nutipeno betoninėm grindim pasidairyti, kur šįvakar nulindęs josios šeimininkas. Kaip ir tikėjosi, rado jį įsispraudusį į kampą prie lango ir įsispoksojusį į naktį. Įprastas vaizdas. Pagal tuščią stiklinę netgi galėjo įspėti, jog netrukus vyras pastebės ir ją, savo augintinę, ir susiprotės pamaitinti. Vien nuo minties apie gardžius, drebučiais aptekusius koncervus, Dulkei pasidarė šilta ir malonu, todėl savo emocijas katė nesivaržydama išreiškė pasitrindama nugara į daktaro blauzdą. Tik paliestas karališko mėlyno gyvūnėlio kailio jis atitoko ir pažvelgė į murklę:
– Sveika, Dulke. Ar labai tave išgąsdinau atsivesdamas čia tą moterį?

Jei katė būtų supratusi, apie ką kalba vyras, būtų patvirtinusi, kad moters kvapas ją tikrai nustebino, bet neišgąsdino. Gal dėl to, kad keletą pirmų minučių ji tikėjo, kad sugrįžo šeimininkė. Kažkur giliai gyvūno sąmonėje suruseno džiugesys, kurį jusdavo žaisdama su savo šeimininkais ir kaip pasiutus siautėdama senuosiuose namuose. Tuose, kur jie visi gyveno, kur ji kasdien gaudavo sočiai paėsti, kasdien buvo myluojama, niurkoma, kutenama ir linksminama. Kur buvo pilna moters kvapo. 
– Durnai padariau. Nė pats nežinau, kas mane apsėdo.

Katė baigė glaustytis ir pritūpė priešais vyrą. Jai nepatiko sėdėti ant grindų, bet šioje buveinėje nebuvo jokių baldų, aukštumų ar atbrailų, kurios būtų suteikę jai galimybę pasijusti tikra medžiotoja, todėl tekdavo tenkintis niūriais pažemiais.
– Ko aš ją taip užsipuoliau? Tikrai nesuprantu. Reiktų pakalbėti apie tai su specialistu. Pačiu geriausiu. Ai, pala, jis šiuo metu užsiėmęs, nes pasakojasi savo katei.

Dulkė nusipurtė nuo rūgščios ironijos šeimininko balse, bet vis dar nenorėjo grįžti į savo spintą – vienintelį guolį, kiek pakylėtą nuo grindų.
– Kaip manai, ar ji panaši į Ovidiją? Man atrodo nepanaši. Bet turi kažką tokio pat stipraus. Nemanai? Jėzau, negi aš nusiritau taip žemai, kad keršysiu nepažįstamai moteriai už kito žmogaus sukeltą skausmą? Dulke, Dulke...

Dulke pakarpė ausimis: iš visos žmogaus kalbos atpažino tik vieną žodį – savo šeimininkės vardą, nuo kurio jai ir vėl pasidarė gera. Bet ne taip gera, kaip nuo po to nuskambėjusio kvietimo:
– Eime, pamaitinsiu tave.
2014-01-04 18:18
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-09 15:44
Lengvai
p.s. perskaičiau Mylistos (eeet, kurgi tu, Mylista?!) komentarą. Žinot, kokia mano pirma mintis buvo, kai D liepė G atnešti jo taurę vyno? Aš pagalvojau: tai bent niekšas, ji jam dar ir tarnaitė?! O kita mintis buvo, kad aš jos vietoj labai supykčiau ir tą vyną išgerčiau pati, arba šliukštelčiau velniop į kriauklę - gydytojas gydytoju, bet elgtis turi padoriai =]
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-09 15:40
Lengvai
Domas nusisuko į langą ir sustingo - Domas? Kažkaip tas vardo įvedimas čia neįsipaišo. Daug geriau, jeigu paliktumėt tik "Gali vadinti mane Domu".

Dulkė nusklendė nuo drabužių lentynos - skraidančios katės? Originalu!

Gal dėl to, kad keletą pirmų minučių ji tikėjo, kad sugrįžo - o ne, tik nesakykit, kad jis našlys su sudaužyta širdim, arbo jo žmona jį paliko ir sudaužė širdį! Žodžiu, perskaičius apie buvusią šeimininkę man, skaitytojai, iš karto kilo atmetimo reakcija - tik nereikia vargšo sužeisto vyro, besislepiančio už šaunaus ir stipruas vyro kaukės.

Ši dalis mažiau įdomi, skaitytojui daugmaž tiesmukai pateikiama informacija: a. klausimų - atsakymų metodu, kalbant G ir D; b. pasakojimo metodu, kai vargšas vyras kalba su savo kate. Tą galima padaryti subtiliau ir įdomiau.

3

Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-04 20:57
pikta kaip širšė
Labai džiaugiuosi, kad įmečiau tekstuką būtent šiandien -  žinau, kad jis "neišnešiotas" ir dar buvo galima patobulinti, bet gavau labai gerus du komentarus. Abu verčia susimąstyti ir pakoreguoti šį tą tolimesnėje istorijoje. Tiesą sakant mesti lauk sekančią dalį ir rašyti iš naujo :-) Bet džiugina bent jau tai, kad ten tebuvo vos kelios pastraipos, o ne keletas puslapių. Žodžiu, turiu laiko pagalvoti ir pasidėlioti.
Judu esat nuostabūs
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-04 19:43
po šviesom 15
Pradžia sudomino. Pabaiga nuvylė.
Jeigu tos "chaoso teorijos" atsiskleistų, kaip ir veikėjos vidinis pasaulis (man vis dar atrodo, kad ji jo neturi), tai galėtų išgelbėti kūrinį...
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-04 19:12
Mylista sutinka su viskuo
Šito epizodo jausmas toks - skubam skubam skubam.

Visų pirma, skubam įdėti tekstą, kurisdar nespėjo susigulėti. Būtų buvę gerai duoti jam pailsėti keletą dienų, tada iš naujo perskaityti, suredaguoti, ir įdėti į rašykus.

Antras skubam - tai psichologinės permainos Gertrūdos personaže.

Ankstesniuose skyriuose situacija buvo pradėta konstruoti labai psichologiškai teisingai. Nupiešta moteris padidinto lytinio jaudrumo būsenoje. Ji patenka į aplinkybes, kuriose vyras gali jai turėti didelę įtaką. Gydytojas natūraliai turi autoritetą pacientui. Ji yra ne savo, nekontroliuojamoje aplinkoje. Ji keliskart sėkmingai "nusodinama", priverčiama elgtis pagal to žmogaus valią.

Užrakintos durys būtų irgi gražus, įtikinantis psichologinio manipuliavimo elementas.

Bet nuo tos vietos, kai ji grįžta į butą pas gydytoją, Gertrūdos elgesys atrodo labai nebeįtikinantis. Ji turėtų būti labai sumišus, pasišiaušus, jaučianti, kad ja norima manipuliuoti ir tam besipriešinanti. Tamsoje. Nepažįstamoje vietoje. Su vyru, kuris labai keistai elgiasi. Ji turėtų būti didelio streso būsenoje. Gal būt nervingai kikenti. Gal būt, protestuoti pakeltu balsu. Gal būt, zirzenti, maldauti sugniuždytu balsu. Bandyti išsiaiškinti, kas čia po velnių vyksta.

Nevartočiau to įvaizdžio su botagais turgaus aikštėje. Jis parodo daug labiau išankstinį Gertrūdos ( ar autorės ) nusiteikimą, kuriam šioje teksto vietoje dar nėra pagrindo.

O ji elgiasi taip, lyg tai būtų savaime suprantama, lyg ji būtų buvus iš anksto numačius, kad teks pralaimėti, ir netgi to slapčia pageidaujanti. Gal būt ji to ir pageidauja, bet ji to pati turėtų nesuvokti.

Paskubėta su jos pažiūrų permainom. Ir paskubėta su jų santykių formavimusi. Pasitikėjimo ir dominavimo ryšys, kuris atsiranda tarp gydytojao ir Gertrūdos, atsiranda per daug greitai. Būtų buvę įtikinamiau, jei jie jau būtų buvę artimiau susipažinę prieš tai, jei tai būtų trečias seansas.

Tai, kad daktaras duoda jai galimybę išeiti - tai jau daug labiau psichologiškai teisinga. Sėkla pasėta jos sieloje, jai reikia laiko subręsti.

Įdomu, kaip bandysit konstruoti tuos santykius toliau.

Šiam kartui - trejetas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą