Dievas, vaikštantis tyliai žeme

Saulė degina.
Delnuose - sausos žemės trupiniai.
Gerti, gerti, gerti - kaip malda,
Žodžiai stringa gerklėj.
Žodžiai stringa gerklėj,
nors seniau vertėsi nelygint srove.
Žodžiai nieko verti, jei širdy - tuštuma,
jei širdy - pelenai, nevaisinga dirva.
Ir tu išėjai - nelikai. Nesugrįši deja.
Aš sudegsiu.
Išgėręs Tave iki dugno,
kartų prieskonį jausiu, aštrumą...

Žodžiai stringa gerklėj.
Akyse - miražai, maitėdų pulkai,
trokštantys išlesti sielos trupinius.
Nelikai, nelikai, nelikai.
Krentu iš svaiginančio aukščio
Dar laukiu - gal ir man paaukos
bent lašą gyvybės ir sielos ramybės
aukštai sklendžiantys paukščiai.

Gerti, gerti, gerti - niekas negirdi.
Deja. Nieko nėra - šalia tamsi tuštuma.
Vėjas smėlį barsto iš mano delnų,
dangus traukiasi iš stingstančių akių.
Aš sudegsiu -
Išgėręs Tave iki dugno,
kol saulė išdegins akis.
Trokštu išgert. Paskutinį sykį,
kol dar stingdama plaka širdis.

Žodžiai stringa gerklėj,
gyvenimas bėga pro akis, pro mane.
Man moja. Tai jis! Tai jis -
Dievas, vaikštantis tyliai žeme.