Rašyk
Eilės (74625)
Fantastika (2213)
Esė (1505)
Proza (10554)
Vaikams (2526)
Slam (50)
English (1137)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







– Daktaras netrukus ateis, – sekretorė pasitiko prie slenksčio ir draugiškai pamojo ranka, kviesdama užeiti.

Gertrūdai neprasprūdo pro akis išjungtas kompiuterio monitorius, tvarkingas stalas ir ant kėdės krašto kukliai laukianti sukrauta rankinė. Nenuostabu, jau buvo gerokai po penktos vakaro ir šios simpatiškos moters darbo laikas tikriausiai buvo pasibaigęs. Pasijuto kalta, kad kažkam sukėlė nepatogumų ir sutrikusi nusišypsojo.
– Jūs eikite, štai ten, tiesiai, – vėl parodė administratorė, nukreipdama reikiama linkme.

Kai jos abi pagaliau įžengė į kabinetą, Gertrūdai buvo pasiūlytas patogus krėslas, arbatos, kavos ar gryno vandens – ko tik ji pageidautų. Nenorėjo nieko, net jei būtų reikėję, nebūtų įstengusi nieko praryti, todėl, kaip įmanydama nuoširdžiau nusišypsojusi, mandagiai atsisakė. Moterys linktelėjo viena kitai ir darbuotoja pasišalino.

Kabinetas, jei patalpą apskritai buvo galima taip pavadinti, nepanašėjo nė į vieną anksčiau jos matytą: viena siena stiklinė, su astsiveriančiu nuostabiu vaizdu į Nerį ir į puikiai sutvarkytą priešingą upės krantą, moliniai vazonai su sukulentais, didžiulis, vešlus meilės medis aptrupėjusioje ir apsilaupiusioje nuo laiko puodynėje, pavakario šviesą karpanti jeronimo lapų raizgalynė ir kampe svyrantis alijošius. Lyg kokia oazė – ne atšiauri ir aštri kaip kaktusų kolekcininko langas, tačiau ir ne madingai minimalistinė orchidėjų plantacija.

Nors jau buvo pavakarys, tačiau šviesos patalpoje pakako: prietemoje bolavo milžiniška knygų spintą, kiek ryškesnė atrodė ryškiai žalia sofa ir patogūs elegantiški krėslai, aptraukti lapų ornamentu marginta drobe. Nepaisant to, kad visi baldai atrodė jaukiai ir patogiai, tačiau Gertrūda per daug jaudinosi, kad galėtų tiesiog ramiai sėdėti vienoje vietoje, todėl lėtai tyrinėjo kambarį, kol žvilgsnis užkliuvo už paveikslo, puošiančio sieną priešais minkštuosius baldus: turtingos, derlingos žalumos, skrodžiamos mirguliuojančio vandens. Sodrios ir tamsios spalvos keistai viliojo, kaustė žvilgsnį, ramino ir audrino vaizduotę tuo pačiu metu.
– Patinka?
– Kas? – nesusivokė, lyg būtų pažadinta iš keisto sąstingio.
– Paprastai manoma, kad žmonėms Sigito paveikslai arba labai patinka, arba atrodo visiškai nepriimtini.

Nuo to balso kūnas sustingo. Lyg visus raumenis tuo pačiu metu būtų apėmęs mėšlungis. Mėginant atsigręžti į kalbantįjį atrodė, kad neišlaikęs įtampos suluš stuburas.
– Kaip suprantu, tu esi Gertrūda, mano 16: 30 val. susitikimas. Turiu atsiprašyti, kad vėluoju, bet, žinodamas, kad ir pati tik ką atėjai, galiu nesijausti toks nusikaltęs. Tai kodėl neatvažiavai laiku?

Lyg būtų buvę maža to, ką ji slapčia stebėjo važiuodama į šį susitikimą, pojūčių, kurie purtė moters kūną, šiam žmogui esant greta, lyg tas faktas, jog vyras, sužadinęs geismą ir jos daktaras yra vienas ir tas pats asmuo, lyg visos šios velniavos būtų buvę mažai, jis leido sau užduoti visiškai neatpalaiduojantį klausimą.
– Kamščiai, papuoliau į spūstį, – sušnibždėjo po gerų dešimties sekundžių.
– Taip, kai palyja, Vilniaus transporto sistemą kažkodėl ištinka kolapsas, – ir vėl nusišypsojo, lyg tos ankstesnės griežtumo gaidelės nė nebūtų buvę. O gal ir iš tiesų nebuvo, gal ji tik įsivaizdavo?
– Tiesa, smagu, kad prieš užeidama pas mane dar radai laiko pasigražinti – tai man malonu, – žvilgsnis tiesus ir provokuojantis, tačiau vis dar nesusigaudanti pacientė nespėjo sureaguoti, todėl jis vėl pakeitė toną ir nukreipė į visiškai kitą temą, – Atsiliekam nuo grafiko. Gal jau pradėkim?

Daktaras pasiūlė, tačiau pats nė nepajudėjo, taip ir liko stovėti petimi atsirėmęs į durų staktą.
– Taip, žinoma. Prisėsim?
– Savaime suprantama.

Gertrūda peržvelgė baldus ir ėmė svarstyti, kur geriau jaustųsi – sofa atrodo patogi, tačiau ant jos ji būtų per daug atviroje vietoje, per mažai apsaugota. Norėtųsi kiek uždaresnės erdvės. Krėslas atrodė tam tinkamas, todėl ir patraukė link vieno jų.
– Ne, ne palauk.
– Kas?
– Ne čia.
– Čia jūsų krėslas? Atleiskite, nežinojau.
– Ne, čia ne mano krėslas. Tai yra krėslas mano, tačiau aš neketinu į jį sėstis, kaip ir tu nesėsi šiame kambaryje.

Moteris tesugebėjo suklapsėti blakstienomis.
– Ką tu, Gertrūda, pasakytum, jei pasiūlyčiau užkąsti? Aš jaučiuosi alkanas lyg vilkas, viduryje gūdžios žiemos. Matilda šiaip ar taip jau išėjo, tad niekas nė nesužinotų, jei mes kiek nukryptume nuo protokolo. Ar tu mėgsti rizikuoti, Gertrūda?
– Kaip rizikuoti?
– Na tiesiog, imtis kažko, ko baigties negali nuspėti, arba žinai, kad gali baigtis prastai.
– Ne. Galbūt. Tai nuo daug ko priklauso.
– Tikrai? Ir nuo ko?
– Nuo aplinkybių.
– Kokių.
– Na, nuo rizikos, nuo tikimybės, kad nepavyks, nuo sėkmės procento, nuo galimo laimėjimo dydžio.
– O rizikuoti vien dėl pačios rizikos, dėl adrenalino?

Gertrūda pažiūrėjo į vyrą lyg jis būtų iš kažkokios tolimos šalies, kur žmonės gyventų pagal visiškai kitus dėsnius ir normas.
– Supratau, – nusijuokė jau balsu, – tuomet tiesiog sek paskui mane. Aš, kaip tavo daktaras, nusprendžiau, kad šiandieninis mūsų seansas vyks kitoje vietoje.



***


Pasirodo, kad jis gyveno gretimame bute, į kurį buvo galima patekti iš laiptinės, arba tiesiai iš kontoros. Būtent tuo keliu daktaras ir patraukė, o jo pacientė, sutrikusi ir pasimetusi, nusekė iš paskos. Vyras nelaukė, nepalaikė jai durų, tiesiog nėrė kažkur į savo lizdo gilumą, tepalikdamas atvirą praėjimą.

Kai sklenkstį peržengė Gertrūda, ją apėmėm keistas liūdesys: niūresnio buto nebuvo mačiusi. Nors langai buvo tokie pat milžiniški, tačiau čia vakaro prieblanda atrodė skaudinančiai visa apimanti. Skurdi šviesa maišėsi su betoninėmis grindimis ir pilkomis sienomis, nepapuoštomis jokiais dekoratyviniais elementais. Vien tik niūruma. Ir tuštuma. Kiek įžvelgė, tegalėjo matyti vieną minkštą baldą, vienišai pamestą viduryje didelio kambario ir kelis pufus. Visur kitur karaliavo pilkuma. Apsunkusi nuo aplinkos, patraukė link vienintelio šviesos rato visame bute – virtuvės. Bet ir ten karaliavo aštrus atšiaurumas: daktaras jau sukiojosi tarp nerūdijančio plieno stalviršių, kurie moteriai asociavosi su operacine. Apsunkusia ranka atitraukė nuo baro vieną aukštą kėdę ir pritūpė, bet tik vos vos liesdama šaltą aliuminio sėdynę, lyg būtų pasirengusi bėgti iš čia bet kurią akimirką. Tuo tarpu po šaldytuvą besirausiantis vyras, traukiantis maisto produktus ir juos dėliojantis ant darbastalio, atrodė jos visiškai nepastebi ir Gertrūda pagalvojo, ar tik nebus ji su savo pilkuoju kostiumėliu pranykusi tarp betoninių sienų bei metalinio stalviršio, bet tuštumą suskaldė vėl linksmas vyriškas balsas:
– Yra tik šaldytų krevečių ir nelabai šviežios baltos duonos. Tu juk neesi alergiška jūros gėrybėms?
– Ne, aš nealergiška.
– Jokiems maisto produktams?
– Tik riešutams.
– Smarkiai?
– Nelabai. Nuo jų man atsiranda raudonos dėmės ant veido, bet jei savaitgalį neturiu jokių planų ir labai norisi, tai kartais leidžiu sau pasmagūriauti anakardžiais.
– Neturi valios?

Ji negalėjo suprasti, kaip jis sugeba tokius aštrius klausimus užduoti žaismingu ir svaiginančiu balsu, lyg jie flirtuotų vienas su kitu, šnekučiuodamiesni kokia nors visiškai nesvarbia tema, kuri būtų tik pretekstas pokalbiui palaikyti ir pasiųsti dar vienam gundymo signalui.
– Kodėl neturiu valios?
– Aš tik klausiu... – iškėlė rankas lyg pasiduodamas.
– Aš turiu valios.
– Bet kodėl tuomet savaitgaliais tu, būdama jauna patraukli moteris, neturi planų ir dar prisivalgai riešutų, subjaurojančių tau veidą? Už ką save baudi?
– Ką? – seilių gumulas užstrigo gerklėje ir ji užsikosėjo.
– Štai, įsipilk vandens, – pastūmė butelį mineralinio ir stiklinę.

Buvo labai laiminga, kad gali kažkuo užimti rankas ir nukreipti akis, apsimesdama, kad šiuo metu yra kažkas svarbesnio už tą šokiruojantį klausimą. Žiūrėdama, kaip vanduo kliuksėdamas bėga į taurę, gailėjosi, kad neįmanoma to daryti lėčiau. Vilkino, kiek tik įstengė, mėgino sugalvoti kokį pasiaiškinimą ir nė nedrįso pakelti akių. Kai pagaliau parengė kažkokį, bent kiek padoresnį atsakymą, kuris, tiesą sakant, buvo tiesiog žodžių kratinys, mažai ką turintis bendro su užduotu klausimu, ir pakėlė akis į daktarą, suprato, kad jis visiškai paskendęs mintyse ir į ją nebekreipia dėmesio. Bijodama vėl išgirsti kokį nenuspėjamą klausimą, moteris nusprendė patylėti ir, apglėbusi vandens stiklinę abiem delnais, lyg nuo jos sklistų gelbstinti šiluma, susigūžė ant kėdės. Tuo tarpu daktaras visiškai atsipalaidavęs trinksėjo keptuvėmis, traiškė česnakus, ant stalviršio išdėliojo (jei tą netvarką būtų galima taip pavadinti) visą prieskonių kolekciją ir ėmėsi burtų, nuo kurių atšiauri virtuvė sušvelnėjo, tapo jauki ir gundanti. Kai Gertrūdos nosį ėmė kutenti apetitą žadinantys aromatai jis ir vėl sušneko:
– Kaune yra šventos Gertrūdos bažnyčia. Labai graži.
– Taip, žinau, mano tėvai ten tuokėsi.
– Tikrai? Matai, koks mažas pasaulis...

Iš pradžių galvojo, kad jis ketina pratęsti savo mintį, tačiau ta frazė taip ir liko pleventi tarp judviejų, kol nuėjo užmarštin, užleisdama vietą dviems garuojantiems dubenims, pilniems svieste apkeptų, česnakais, petražolėm ir keliomis čili juostelėmis pagardintų krevečių. Jis vieną be žodžių stumtelėjo link pacientės, o kitą pasiėmė sau ir nieko nelaukdamas ir nė neprisėdęs, ėmė kirsti. Gertrūda pradėjo gana šalatkraujiškai, tačiau maistas buvo tikrai gardus ir po poros minučių ji beveik užsimiršusi mėgavosi paitekalu, vis mažiau varžydamasi dėl per pirštus tekančių sulčių, kurias ji vis nulaižydavo, prieš tai įsitikinusi, kad tas godaus liežuvio kyštelėjimas liks nepastebėtas.

– Kaip su jais sutarei?
– Su kuo?
– Su tėvais.
– Gerai.
– O plačiau?
– Su mama matydavomes retai, nes ji daug keliavo: su savo choru apkeliavo beveik visą pasaulį. O su tėvu... na su tėvu bendravome daug. Nesipykom. Eiliniai santykiai. Nelabai turiu, ką ir pakomentuoti.
– Na ne tokie ir eiliniai. Mergaitę augina vienas tėvas, o motina gastroliuoja.
– Toks buvo jos darbas.
– O tėvo koks?
– Tėvas buvo vaistininkas, po nepriklausomybės kažkaip įsigijo keletą vaistinių ir po to ilgus metus jomis rūpinosi.
– Eidavai pas jį į darbą?
– Ne, o ko man ten?
– Eidavai į mamos koncertus, kai ji būdavo Lietuvoj?
– Žinoma. Visada gaudavo mums bilietų.
– Eidavot su tėvu?
– Ne, jam tai nepatiko. Su broliu.
– O broliui patiko?
– Taip. Net labai. Mama net tikėjosi, kad jis taps dainininku, nes vaikystėje turėjo gražų balsą. Samdė mokytojus, repetitorius, net pasiimdavo į keliones, kad pamatytų pasaulio ir kaip menininkai gyvena kitose šalyse.
– Ir kas nutiko?
– Mutacija. Po jos tembras pasikeitė, diapazonas susiaurėjo, tapo visiška vidutinybe.
– Tave liūdina brolio nesėkmė?
– Na taip. Tai labai jį paveikė. Nuliūdino.
– Alkoholis? Narkotikai?
– Iš kur žinot?
– Spėju.
– Iš pradžių pradėjo gerti, nelankyti mokyklos. Metai bėgo ir situacija negerėjo.
– Kaip reagavo motina?
– O prie ko čia mama? Ji dirbo, važinėjo, mažai buvo namie. O tėvas tikrai galėjo padaryti daugiau.
– Manai, kad darė per mažai?
– Tai žinoma. Jis tik aiškino, kad brolis dar jaunas ir kad suras kitą kelią. Paistalai. Iš karto reikėjo spręsti problemą, o ne leisti jai įsisenėti.
– O tau, koks tėvas buvo tau?
– Juk sakiau – nieko ypatingo. Pasirūpindavo, kad pavalgytume, kad laiku eitume miegoti, paruoštume pamokas.
– Žinai, kas man keista?
– Ne.
– Kai kalbi apie motiną, tavo balse justi emocijos, o kalbėdama apie tėva – kalbi lyg iš rašto. Paprastai tai rodo, kad kažkas yra slepiama. Kažkokios nuoskaudos, pyktis. Kažkas jums nutiko.
– Manau, kad Jūs klystate.
– Pasitaiko ir suklysti. Bet retai.

Gertrūda pasimuistė ant kėdės. Ne pirmą kartą pasakojo apie savo šeimą, tiesą pasakius, jau nė nebūtų galėjusi suskaičiuoti, keliems daktarams aiškino, kokia pakrikusi ir išbalansuota buvo jos vaikystė. Ne tragiška, ne šokiruojanti, tiesiog be tvirto pagrindo, be saugumo jausmo. Bet šįkart jautėsi itin nepatogiai ir nejaukiai. Užduodami klausimai nebuvo tokie, prie kokių buvo įpratusi. Be to ir visa aplinka nepriminė nė vieno kito jos turėto seanso.

– Tai tėvas su tavimi nebendraudavo?
– Bendraudavo, kartais net užeidavo pas mane palinkėti labos nakties.
– Tikrai?
– Taip.
– Ir ką sakydavo?
– Nieko, tiesiog prisėsdavo ant lovos krašto, paklausdavo kaip sekėsi. Kartais nieko nesakydavo. Tik pasėdėdavo.
– Kai užeidavo, palikdavo duris atviras, ar uždarydavo?
– Priverdavo, kad man netrukdytų šviesa iš svetainės.
– Ilgai užtrukdavo?
– Įvairiai.
– Glostydavo tave?
– Kartais.
– Plaukus?
– Taip. Kartais ranką.
– O po to?
– Kas po to?
– Kur glostydavo po to?
– Ką jūs mėginate pasakyti, daktare? – jau kuris laikas giliai rusenantis nepasitenkinimas ėmė lįsti į paviršių.
– Nieko nemėginu pasakyti, tik noriu žinoti, ar tavo tėvas tave tvirkino.
– Tikrai? Ir tokių dalykų reikia klausti ŠITAIP? Ir ne jūsų sumautas reikalas. Kas jūs per vienas?
– Kaip klausti, sprendžiu aš. Kada klausti, sprendžiu aš. Ko klausti, o ko ne – sprendžiu aš – balsas buvo gana ramus ir tylus, tačiau toks aštrus, kad lyg peilis slystelėjos per moters odą ir atėmė visas jėgas.

Juto, kaip ima virpėti apatinė lūpa, bet negalėjo sau šito leisti, todėl giliai įkvėpė, gurkštelėjo vandens ir susivaldė. Kad įrodytų sau ir jam, kad viskas gerai, net pamėgino įsimesti į burną dar vieną krevetę, bet išsigando, kad gali apsivemti.
– Taigi, Gerte, kaip ten buvo? – vėl tuo siutinančiai ramiu balsu prakalbo po poros minučių.
– Mano vardas Gertrūda.
– Žinau, koks tavo vardas, bet man labiau patinka tave vadinti Gerte – trumpiau ir skamba gražiai.
– O man nepatinka.
– Tikrai? Ir kodėl tau nepatinka?
– Nes, nes... – akimirkai pasimetė, nes iš esmės nebuvo jokios priežasties. Kitomis aplinkybėmis toks kreipinys jai net būtų patikęs, – nes mano auklė taip mane vadino.
– Auklė? Ir kas?
– O tas, kad ji buvo labai, labai nemaloni moteris ir elgėsi su manimi itin šiurkščiai. Tie prisiminimai man nemalonūs. Aš nenoriu apie tai galvoti.

Pagaliau daktaro veidas surimtėjo. Jis padėjo savo tuščią krevečių dubenėlį, gurkštelėjo vandens, po to rūpestingai nuvalė lūpas servetėle. Visą tai darė nenuleisdamas akių nuo savo pacientės, o kai baigė, apėjo aplink barą, skyrusį juodu per visą poklabį ir prisiartino prie kėdės, ant kurios susiraičiusi tūnojo Gertrūda. Jam prisiartinusi moteris išsitiesė, šnervės šiek tiek suvirpėjo, bet ji buvo pasirengusi.

Tik ne tam, kad jis prieis taip arti. O jis artinosi tol, kol jos keliai įsirėmė į jo blauzdą. Tuomet labai lėtai uždėjo delnus ant jų ir spustelėjo pirštus – tarsi įspėdamas. Neskubėdamas, lyg mėgaudamasis, pražergė jos kojas ir žengė dar žingsnį. Kai sustojo, jos nosis beveik rėmėsi jam į raktikaulį. Pakėlė galvą ir sutiko jo skausmingai žydras akis; niekada negalvojo, kad tokia skaidri spalva gali būti tokia žeidžianti. O jis tylėjo. Stovėjo taip arti, kad savo kūnu ėmė justi nuo jo sklindančią šilumą: per plonas kostiumines kelnes ir nėriniuotus apatinius, per šilkine bliuskute tepridengtą pilvą, nuogą kaklą ir visiškai neapsaugotas lūpas, skruostus. Atrodė, kad ta šiluma tirpina įsiutį, nors širdies ritmas pulsavo venose vis stipriau ir stipriau. Kai atrodė, kad ledinis žvilgsnis suminkštėjo, o lūpose netgi šmėstelėjo kažkas panašaus į šypsenos šešėlį, jis pasilenkė prie moters ausies. Nieko nesakė, tik giliai įkvėpė, lyg uostų jos aromatą, su pasimėgavimu iškvėpė, užliedamas Gertrūdos kūną dar viena virpinančia karščio banga ir lėtai sušnibždėjo į ausį:
– Tu meluoji.

Pieš akimirką virpėjusi nuo artumo, ji nesusivaldė ir visu kūnu sudrebėjo iš įsiučio. Norėjo trenkti, bet susivaldė, sungniaužusi kumštį taip smarkiai, kad nagai susmigo į delną. Nežinojo, ką sakyti, tik žinojo, kad privalo nedelsiant iš čia dingti: kuo toliau nuo šio vyro.

Stebėtina, tačiau jis atsitraukė. Taip pat lėtai, kaip buvo prisiartinęs ir ėmė rankioti indus. Net nesuteikė progos Gertrūdai išeiti su trenksmu – tiesiog ją igonoravo, todėl jai neliko nieko daugiau, kaip tik stryktelėti nuo tos prakeiktos kėdės ir kaip įmanoma greičiau dingti.
2014-01-02 23:36
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-03-09 15:21
Lengvai
ryškesnė atrodė ryškiai žalia sofa ir  - o sviestas būna sviestuotas;

Nepaisant to, kad visi baldai atrodė jaukiai ir patogiai, tačiau Gertrūda  - prasta sakinio struktūra.

Ne, čia ne mano krėslas. Tai yra krėslas mano, tačiau  - šitas man patiko =]

Pasirodo, kad jis gyveno gretimame bute, į kurį buvo galima patekti iš laiptinės, arba tiesiai iš kontoros - emmmm, šitai kelia abejonių. Dar nežinau, kokios srities gydytojas jis yra, bet per pirmą seansą (psichoterapeutas???) vestis G į savo butą - labai abejotinas sprendimas. Net kyla minčių, kiek teisiškai leistinas, hmm??

Ir dar tas prisiartinimas prie Gertrūdos, kad pasakytų, jog ši - meluoja. Ok, aš suprantu, kad tai jausminga ir gal kiek romantiška ir visa kita. Bet neįtikina. Šįkart meluojat jūs, autore (ir taip, autoriai visada taip elgiasi, juk toks darbas), bet skaitytojas (aš) jumis netiki.

Nereikalingų smulkmenų šįkart mažiau. Nepaisant to, kad kiek neįtikina gydytojo elgesys, visgi man smalsu - o gal jis turi tam pagrindą? Ir keliauju skaityti toliau.

Už sklandesnį darbą 4




Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-04 19:37
po šviesom 15
Mylista gerai sakė, parašyta sklandžiai, na, gal gana sklandžiai, todėl atkreipsiu dėmesį į kitus dalykus.
Kadangi skaičiau ir pirmą dalį, galiu pasakyti, kad šioje mane nuvylė veikėjos paveikslas. Jei anoje dalyje ji dar atrodė mąstanti, tai šioje tarsi vaškinė lėlė, sugerianti ateinančią informaciją, bet niekaip jos nereflektuojanti. Gal vėliau išaiškės, kodėl taip yra, gal tai susiję su priežastimi, dėl kurios jai visgi reikėjo eiti pas tą gydytoją.
Daktaras, tegu jį bala, kad ir koks būtų, toks, net jei absoliučiai nemoka elgtis nei savo kabinete, nei su pacientais, gal visgi tam autorė turi savo priežastį.
Tiesa, dar erzina tas detalus aplinkos aprašinėjimas. Gal jau geriau smulkintis ties paveikslais, sukulentais ar dar kokia dėmesį patraukiančia viena detale, nei iš eilės kalbėti, kaip viskas atrodė (koks tikslas?). Nieko nesako ta sofos spalva ar krėslų ornamentas, na, tikrai ne. O autorė gražiai moka aprašyti ir galėtų tai išnaudoti. Beje, jeronimas - ne sukulentas :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-03 23:11
Mylista sutinka su viskuo
Perskaičiau gal per daug skubėdamas abi dalis, dar neprisitaikęs prie autorės (iaus?) diktuojamo ritmo. Lėtoks ritmas, bet nėra tiek lėtas, kad erzintų.

Skaičiau ir savotiškai meldžiausi mintyse, kad nenuviltų, kad nepapiltų iš kibiro kokio neskoningo sekso ar nuvalkioto "wishful" erotinio fantazavimo, kokio pilnas anglakalbis interentas, ir lengviau atsikvėpiau, perskaitęs iki pabaigos.

Parašyta sklandžiai. Psichologinis pasakotojos pasaulis mane įtikino. Pojūčiai, pastebėjimai pavaizduoti paprastai, bet įtikinančiai, pajaučiamai. Toks sugebėjimas skaitytojui paprastu stebėjimu ir dialogais perteikti pajaučiamą pasaulio atvaizdą yra geras, vertingas sugebėjimas. Rašykuose jis dažnai nepastebimas, nes poetinė rašykų bendrija labiau stengiasi išlaužti formą, stilių ir metaforas. Bet, man atrodo, parašyti įtikinančiai skambančius dialogus, nupiešti pajaučiamą aplinką reikalauja nemažiau įgūdžių, gal būt daugiau.

Iš tiek teksto dar negaliu pasakyti, ar siužetas bus įtraukiantis.

Jaučiasi, kad trūksta trupučio šlifavimo. Palikta rašybos klaidų. Kai kur būtų galima trumpinti, nes siužetas įsibėgėja kiek lėtokai.

Ketvertai abiejoms dalims.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą