Pasiutęs šuo

- Ei. Ei, girdi? Ei, atsibusk, psiche tu... - pagaliau muziką perrėkia prarūkytas vyriškas balsas. Atmerkiu akis, lėtai nusiimu ausines. Treneris žiūri į mane susirūpinęs. – Ir vėl kiši į galvą tas trankias nesąmones?
Šypteliu.
- Tos trankios nesąmonės išlaiko mane stabilų. Juk nenori, kad pradėčiau dirbti čia?
Žilas vyriškis, pastaruosius ketverius metus atlikęs tėvo pareigas daug geriau nei biologinis taip pat nusišypso.
- Pasilaikyk kumščius ringui.
Atsistoju, prieinu prie kriauklės, nusiprausiu veidą.
- O ką, labai baisus priešininkas? Girdėjau, kad nauja mėsa bus.
-Dėl to ir baisus, kad naujas. Prisimink kaip visi į tave pirmą kartą žiūrėjo. Nors žinai, vaiki, tu dar ir šiandien mane gąsdini.
Neištvėręs atsisuku į buvusį atletą.
- Klausyk, jau milijoną, ne, milijardą kartų apie tai kalbėjom. Esu koks esu, kaunuos kaip man išeina. O jei tu negali žiūrėt tai nusisuk. Bet nepasakok man apie discipliną ir gerą širdį. Nežinai iš kur, kaip ir kodėl aš toks, tad užsiimk tuo ką žinai.
Staiga į mano veidą atskrenda rankšluostis.
- Jei tu nors kartą pasikalbėtum apie tai, gal ir nutuokčiau ko tave mokyt, tu mažas asile.
Giliai įkvepiu ir iškvepiu.
- Nėra ko pasakot. Aš išsikalbu ringe. – nusišluostau veidą bei pasuku link arenos. Tarpduryje sustoju ir atsisuku. – Ir kaip jau sakei, mano gyvenimo istorija tave gąsdina.
    Areną pasiekiu su ausinėmis. Visi tie šūksniai ir fotografavimas mane vargina. O muzika ramina. Rokas, hip hopas, etninė muzika. Bet kas kame būtų mušamieji. Bet kas ritmiško. Pusiau girdžiu kaip arbitras pristato mane. Minia šėlsta. „Pasiutęs šuo“ rėkia jie. Kvailiai. Gal ir buvau šunytis kai čia atėjau pirmą kartą, bet dabar aš žvėris. Išaugęs, sustiprėjęs medžiotojas, žinantis savo teritoriją. Laikmatinis ginklas. Ir šios ausinės yra vienintelis dalykas, sulaikantis mane nuo detonavimo.
O štai ir nauja mėsa. Nužvelgiu vaikiną nuo galvos iki kojų. Materialistas, atėjęs gauti penkiašimtinės. Tiek moka už pirmąją kovą. O po to priklauso nuo to, ant kokios bangos plauki. Maniškė paprastai atneša bent du ar tris tūkstančius. Žinoma esu nuo jos nukritęs ir ne vieną kartą, bet pastaruoju metu išaugęs pyktis kol kas laiko mane viršuje. Tai ne toks pyktis, kurio apimtas mėtai indus į sieną ar plėšai tapetus. Ir ne toks, kuris padeda stipriau suimti beisbolo lazdą daužant kaimyno mašiną. Tai lėtinis, viduje augantis ir nuolat maitinamas pyktis, kurias plečiasi lyg gaisras, apimdamas vis naujus daiktus. Mano vidinė liepsna, kurią nuo išsiliejimo šiuo metu sulaiko Florida muzika. Nauja mėsa tokios liepsnos neturi, matytųsi iš akių. Jis čia daugiau iš smalsumo ir pasitikėjimo savimi, nei iš poreikio medžioti. Galbūt yra laimėjęs keletą kiemo ar gatvės kovų, gal net lankė kokį kovos menų būrelį. Bet iki žvėries jam tiek pat, kiek man iki balerinos. Šypteliu ir atsisuku į savo trenerį. Jis mane supranta. Jis žino, kad sudraskysiu tą mėsgalį. Žino, kaip tuo mėgausiuos. Gaila, kad būtent jam tenka matyti mano evoliuciją, bet jau per vėlu. Jis žinojo ką daro, kai atplėšė piktą penkiolikmetį nuo leisgyvių septyniolikmečių tame skersgatvyje. Jis matė tas akis. Girdėjo klyksmą. Jis pažvelgė į žvėrį ir parodė medžioklės plotus. Jis rado grobį. Jis lopė žvėriuko žaizdas ir žiūrėjo į augančias iltis. Matė, kaip paauglio akys užsidegdavo vaikišku naivumu gavus porciją ledų ir po poros valandų pasikeisdavo į žudiko žvilgsnį ringę. Taip, žinoma, jis bandė atimti mano medžioklės plotus ir uždrausti kautis. To rezultatas buvo naujas rajono areštinės rekordas. Aštuoniolika suėmimų per mėnesį. Muštynės, muštynės, muštynės. Tad viskas, kas beliko tam vargšui senukui buvo gražinti man ringą. Ir štai „Pasiutęs šuo“ Nylas jau ketverius metus džiugina žiūrovus savo „talentu“. Visi nuolatiniai jau priprato prie mano ausinių, nekalbumo ir nesilankymo vakarėliuose po kovų. Įprato neklausti nieko apie mane. Įprato neerzinti.
  Arbitras patapšnoja per petį ir parodo į ausines. Nusiimu jas ir atiduodu treneriui. Jis pakartoja taisykles. Tiksliau beveik visišką jų nebūvimą. Nesikandžioti, neliesti genitalijų, nenaudoti jokių ginklų. Kova baigsis kai vienas nebepasikels arba bus miręs. Už mirtį nuobaudų nėra. Kova nebus stabdoma.
  Nauja mėsa nužvelgia mane. Jo žvilgsnis sustoja ties mano veidu. Dar vienas sutrikęs nuo mano negyvų akių ir šypsenėlės derinio. Nebijok, ciucike, tos akys tuoj užsidegs pragaro liepsna. Tik duok man pajust tavo skonį.
    Kova prasideda ir naujokėmis užima karatė stovėseną. Aš iš pažiūros, neužimu nieko. Kojos pečių lygyje, rankos nuleistos, akys stebi grindis. Priešininkas sutrinka. Jis akivaizdžiai nepratęs prie tokių „nesiginančių“ priešininkų. O aš galiu palaukti. Paties pirmo smūgio, kurį gavęs nuspręsiu jo skonį. Be jo žvėris snaudžia. Minia ima raginti naujokėlį. Šis neatlaiko spaudimo ir pamėgina man spirti. Galėčiau išsisukti, bet nenoriu. Koja, palietusi mano pilvą priverčia žengti atgal ir duoda puikių duomenų. Pakeliu galvą ir pažvelgiu tiesiai į akis. Šypsena truputi platesnė, akys žaižaruoja. Jis akimirkai sutrinka, o aš puolu į priekį. Kaip ir maniau jis naudojasi karatė išmoktomis technikomis ir blokuoja mano kumštį. Deja, čia ne rajono karatė turnyras. Sučiumpu jo riešą ir užlaužiu, priversdamas naujoką aikčioti. Jis, vis dar nesuvokdamas, kur yra patapšnoja grindis. Deja, mūsų mažoj karalystėj teisėjų nėra, tad vietoj to, kad paleisčiau, pakeliu jį nuo žemės ir tėškiu į grindis. Po velnių, stokis, mėsgali tu. Neversk manęs numirt iš nuobodulio. Vaikinukas atsistoja, pramankština aptirpusią ranką. Panašu kad suprato kiemo taisykles. Pasiruošia pulti. Aš sukryžiuoju rankas X forma ir laukiu smūgių krušos. Ir štai karatė meistras tampa gatvės mušeika. Netikslūs smūgiai apipila mano rankas ir šonus. Vėliau tai skaudės, tačiau dabar manyje per daug adrenalino, kad jusčiau ką nors, išskyrus pasitenkinimą. Staiga atšoku atgal, priversdamas priešininką susvyruoti ir spiriu jam į dantis. Štai kas nutinka, kai puoli lyg vėjo malūnas. Senai išaugau iš tos klaidos. Vyrukas krenta atbulas ir griebiasi už nosies. Minia vėl skanduoja „Pasiutęs šuo“. Pritūpiu ir kantriai laukiu, kol tas mėšlius atsistos. Taisyklės to nereikalauja, bet nejausčiau malonumo daužydamas gulintį. Kai vyrukas pagaliau išsitiesia nužvelgiu jį iš apačios. Mano akys vėl prigesę. Šis grobis nėra įdomus. Belieka tik pabaigti visa tai. Atsistoju ir imu vaikščioti po ringą. Vaikinukas seka mane vis stengdamasis atsisukti veidu į mane. Tikisi apsiginti. Man nesvarbu iš priekio ar iš nugaros, aš juk pasiutęs. Tad stabteliu ir įsibėgėju link priešininko. Šis bejėgiškai atkiša rankas, turbūt tikėdamasis smūgio kumščiu. Klaida. Aš naudojuos galva, tiesiogine to žodžio prasme. Pašoku iš vietos ir vožiu vyrukui iš kaktos į kaktą. Tai irgi skaudės. Vėliau. Vyrukas susilanksto lyg skudurėlis. Aš atsistoju ir pasitraukiu į kampą, leisdamas arbitrui patikrinti susmukusį kūną. Be sąmonės. Pasiutęs šuo Nylas vėl laimėjo. Visi vėl ploja ir šūkauja. Aš minutę stoviu liaupsinamas ir patraukiu link persirengimo kambarių. Mano petį paliečia trenerio ranka.
- Šaunuolis, - taria jis lyg išdidus tėvas.
- Juk matėsi, kad laimėsiu, - šypteliu.
Treneris taip pat nusišypso.
- Ne dėl to. Kad jo nesuluošinai.
Atidarau persirengimo kambario duris, nusirengiu marškinėlius.
- Jis buvo nuobodus. Peržalias. Jokio medžioklės azarto.
- Reikės tau tokių daugiau parinkt, gal apsiraminsi.
Atsisuku į man brangų žmogų.
- Nė velnio. Tiesiog medžiosiu kitur. Arba ką nors užmušiu.
-Nylai...
- Treneri. Nepradėk, būk geras. Mintinai žinau, kaip nori iš manęs padaryt gerą žmogų, šviesią sielą ir asmenybę su ateitimi. Bet to nebus, supranti? Praradau teisę į ateitį tą sekundę, kai gimiau ten, kur gimiau. Mano gyvenimas čia, ringe. Ir su tavimi. Bet be kraujo, prakaito ir skausmo nėra nieko, kas mane džiugintų. Aš perilgai pykstu, kad tiesiog tai nuryčiau.
    Senukas prieina ir apkabina mane. Neprieštarauju ir atsakau tuo pačiu. Šis žmogus prarado savo šeimą, tad mato manyje tą, kuo netapo jo sūnus. Gaila, kad pasirinko netinkamą sielą savo meilei. Kurį laiką stovime tyloje, tada senukas susiima ir atsitraukia.
- Nusiprausk. Dvoki kaip nusidirbęs mulas.
Sukrizenu ir pasuku į dušą, leisdamas jam pabūti su savo mintimis.
  Vanduo gaivina, nuteikia ramiai. Visada prausiuosi čia, nes namie dušo nėra. Namie beveik nieko nėra.
  Kai išeinu iš dušo trenerio nebėra. Apsirengiu, susirenku daiktus iš spintelės. Ten guli ir mano užmokestis. Trys tūkstančiai pasislepia aptrintų džinsų kišenėje. Mano muzikos grotuvas paliktas ant suolelio. Paimu ir jį.
    Su muzika ausyse išeinu iš arenos, patraukiu link namų. Lėtai žingsniuoju blausiai apšviestomis gatvėmis. Sustoju prie prekybos centro, pasuku į jį. Pardavėja smalsiai stebi kaip apdaužytas banditiškos išvaizdos vaikinukas krauna į krepšelį duoną, margariną, dešreles. Kaip perka vaikiškas kojinytes bei pigų šokoladuką. Man negaila pinigų, tiesiog negaliu parnešti namo nieko itin brangaus. Dar išneš. O beje aš taupau ateičiai. Ne savo, žinoma. Bet ne visi privalo gyventi taip kaip aš. Ta pati pardavėja įtartinai nužvelgia mane kai paprašau grąžos iš šimtinės.
      Apsipirkęs žingsniuoju namo su maišeliu rankoje. Kertu keletą kiemų, kol pasiekiu seną bjaurų daugiabutį. Laiptais lipu į penktąjį aukštą, nes liftas sugedęs dar nuo tada, kai lankiau mokyklą. Atrakinu duris ir mane pasitinka liesa katytė. Užtrenkęs duris pakeliu gyvūnėlį, paglostau. Nusinešu į kambarį buto gale. Praeidamas žvilgteliu dešinėn pro praviras duris. Vėl guli. Vėl tas nelemtas landynės dvokas. Ech, negalėjo ji pragerti smegenų dešimčia metų vėliau? Arba niekada? Nuveju pykdančias mintis ir užsidarau galiniame kambaryje. Tai mano kambarys. Vienintelė tvarkinga patalpa šitoj skylėj. Pažvelgiu į lovą ir šypteliu. Matau kaip mano antklodėje esantis kalnelis alsuoja. Atsargiai patraukęs apklotą stebiu miegantį broliuką. Tai Dilanas, jam 10 metų. Ir jis vėl neužmigo savo lovoje, tad atėjo ten, kur kvepia manimi.
    Tyliai pasidarau porą sumuštinių, nepamiršdamas ir katytės. Be manęs jos niekas nešeria. Taip pat padarau keletą sumuštinių Dilanui į mokyklą ir supakuoju į maišelį. Ant paketėlio viršaus padedu naujas kojinytes, mat senųjų kulnuose kumščio dydžio skylės. Nusimetu džemperį ir atsargiai atsigulu į lovą tarp broliuko ir sienos. Antklodės neimu, vaikui jos reikia labiau. Kai apkabinu berniuką šis suniurna, apsiverčia ir įremia nosytę man į krūtinę. Skauda, bet man nesvarbu. Juk galų gale, man skauda jau labai labai seniai.