Dvelksmas

- Durniai - tariau su šiokia tokia ironija. - užsimanėt užsikrušti. Jūsų valia, bet aš skersas, matot, kojų jum nekaišau, bet rankas kišenėj užtrauktuku užveriu kaip jurtoj, ir aukso aš jums čia nesiruošiu ieškot. Mano užduotis „just easy do something and than relax, relax, relax…” - Taip aš iš tikrųjų nemaniau, tik ignoravau savo draugus, nes netikėjau jų valia. Na, gal šiek tiek tingėjau dirbti, bet darbas juk savęs išbandymas…
Įsijunk Travel ir pasižiūrėk pietų atogrąžų vaizdelį, gal pamatysi mane. Troškint žuvį galėjau nuo aklinai kepinančių saulės spindulių ją pasūdindamas savo krentančiu prakaitu. Kūnas kaip Nilas vykdė potvynių ir atoslūgių seansą. Dieną nuo karščio mirkdavau savo dėmėtoj uniformoj, vakare apdžiūdavau ir maloniai dvokdavau dusinančiu kvapu, kuris gamtos begalybėj dar mane jungė su civilizacija.
Mūsų burio užduotis: vykdyti pozicinę gynybą rajone: koordinatės XXX (porno) iki šių metu 07. 14 dienos 12 valandos, tam, kad sustabdytume priešo prasiveržimą Vilniaus kryptimi.
Žodžiai sujungti į sakinį tada turi reikšmę, kai jie skamba įsakymo formą. - Šūdas čia, gražiai pasakyta, vykdysim pozicinę gynybą, gal geriau pasako, krušimės dieną ir naktį su kastuvėliais, kasdami sau iš anksto duobes prieš mūšį. - Šiaip tai bus tik mūšio graži imitacija, kuri net adrenalino nesukelia. Jei drėgnas prakaitas būtų imitacija, tai skendėčiau palaimos jūroj.
Praktika parodė, kad išmanant darbą klausimų nekyla, bet…draugai, su kuriais turėjau bendrai kasti apkasą užsimanė jį daryt britų tipo, o tai reiškia - „just work…” Aš darbo nebijojau, tik šiek tiek tingėjau ir kol laiko buvo, bandžiau sustabdyt draugų sprendimą. Žinojau, kad pasirašysiu su jais dirbti, ir kad padarysiu daugiausiai, bet ar verta? Šis klausimas manęs neramino.
Britų tipo apkaso, skirtingai nei rusų, turi būti išnešta visa iškasa, kurią iškasi. Pasiimk du kibirus pilnus smėlio ir patampyk 6 valandas. Nieko ypatingo, ane, bet manau, pakeleivis netyčia rastų išsekusį kūną su šalia gulinčiais viedrais. Tokios tokelės. Šis apkasas buvo skirtas 5 karių šeimynai, tad išmatavimas 7*1. 5*1. 5 atitiko gyvenamųjų patalpų kriterijus.
Pirmas kastuvo kirtis atidarė darbų maratoną. Neįmanomas karštis leido judėt vežlių tempu. Kliudantis amunicijos diržas, prikimštas menkniekių (dujokaukė, med. paketas ir kt) trikdė judesius. Elegantiškai papuoštas laukų viržiais šalmas nuolatos smukdavo ir pshichiškai trukdydavo, labai malonu švininį bliūdgalį ant galvos laikyt? Trys duobiakasiai, įskaitant mane, darbavomės kažkieno labui. Velėną keitė grubus žvyro sluoksnis, pietus - vakarienė. Šis etapas buvo lėčiausias. Ir oras, ir gamta, ir aš, kėlėme didžiausias problemas. Vienam draugui atsitiko kažkas netikėto, jis palengva nukrito ir sušnypštė, - ble, man bloga, mano kojos nelaiko, bet…jūs kaskite, - Aš galėjau padėt, tad nulėkiau pranešti vienai merginai ir kariūnei, tagul ji moralę kelia, toks rūpestis ne man. Šis įvykis buvo žaibiškas, bet manęs net nesustabdė. Dideli kastuvelio mostai kabino akmenų ir žvyro turinį jį mesdami į šalį. Apalpėlis bandė stotis ir padėt, bet savo jėgų neįvertinęs vėl sukniubo. Tada jam buvo užduotis saugot šalia esančius mūsų ginklus. Prisijungė dar karys, grįžęs iš saugos. Lyg su pavydu badėm jį savo žodžiais, jog pramiegojo laiką, kurį mes plušam, bet išsivartė, pasakodamas kaip saugoje jis kovojo su skruzdelėmis, kurios landžiojo jo plaukuotos bambos labirintuose. Dirbom tryse, vienas - su kastuvėliu, kasdamas smėlį ir pildamas ant palapinsiaustės (galima gražiai išsireikšti, kad tai kamufliažinė paklodė, kuri tvirta ir tipo neperšlampa nuo lietaus (bet tai netiesa)), o kiti temdavo sunkią palapinsiaustę, kuo tolėliau, kad išpiltų smėlį. Išsekimas lydėjo nuolatos, dirbdavom apie pusvalandį, pailsėdavom, godžiai rydami H2O ir pasikeisdavom rolėm, nes kasti būdavo lengviausia.
Užkabini smėlio gabalą ir meti ant palapinsiaustės. Staigus kastuvo kirtis sminga į žvyrą, brėždamas pasitaikiusius akmenis. Nori pakabint bent šaukštą, bet tik girdi žviegiančių nuo trinties akmenų ir metalo skausmą. Daug kirčių, begalės akmenskaldžio prakaito lašu ir dešnės rankos peties raumenys praranda vientisą struktūrą, pajauti, kaip viduje užsidega laužas, kuris kaitina visą petį ir skausmingai leidžia judinti ranką.
Stipriai pasiėmi kampą ir apsivynioji juo rankos plaštaką. - Nu davai, tempiam, - ir kaip kuinai, poroj pakinkyti į vežėčias pradedam judėt. Slystantys kerzai per žemę suteikia pradinį pagreitį, kurį nuolat didinam. Judėt ne daug, gal koki 8 metrai, kur yr paliktos senos pozicijos ir mes ten pilam smelį. Aštrus kaip pjūklas palapinsiaustės galas pradeda pjauti apvyniotą plaštaką. Kenti, sustot negalima. Šioks toks rizikos faktorius virpina kūną, ir tai dalinies su aponentu, savo draugu jaučiu – negali sustoti. Jei tik stabtelsi, tai pajudėt vėl bus sunku, naudosi jėgas ir pykti. Sizifo palapinsiaustė nuolatos pildma kalnus pumpavo mumyse ištvermę. Nebuvo tokio raumens, kuris sutelkęs savo jėgas nepadetų. Net veido purpuriniai žandai rodė ryžtą savo įtampa ir darbu. Nebuvo tokios kūno vietos, kuri būtų sausa. Kiaušai, ir tie, kurie atliko mažiausią darbą skendėjo druskos tirpale. Uniforma buvo kiaurai sudrėkus, bet ji neatkreipė nė vieno žvilgsnio dėmesio, net debesėliai neatlėkė pažiūrėt, kurie galėjo paslėpti saulutės spindulius.
Skaičių virtine tapo polinomais, jei būčiau suskaičiaves traukos ir kėlimo darbus. Lengviau dirbt, kai mintyse skaičiuoji. Buvom nustatę kiek kastuvų pilt į palapinsiaustę, o traukikai siusdavo, kai jausdavo, jog ne tas svoris, o pats atsiprašinėdavai, kad per daug įdrėbei smėlio košės. Tai pat išvadini gaidžiu ir siunti pas kurmį pasimokint skaičiuot, jei tenka tempti sunkiau…
Nuo pietų iki vakarienės inirtingas kankinimasis įkalino. Galiausiai nejautei didelio nuovargio,  o tik amžinybę, nuolatinį darbą, kurio pradžios per dulkių kamuolius nebuvo matyt, o ateitim net tikėt nebuvo verta. Tapom mechaniškais robotais, kuriems nekilo klausimų, o jausmus buvo pagriebę dievai, tik judėjom, judėjom…
Išgirdom komandą, kuri leido poromis pasiimti vakarienę. - Na, dabar šiek tiek atsipūsim. Dviese nulėkėm su aliuminiais katiliukais begalinėmis pozicijų ribomis. Ginklas ir indų gauja tabalavo, pats, kaip Noterdamo kuprius vilkau kojas link vadavietės. Pridrėbę košės, dar konservų, kuriuose slypėjo tūkstančiai žuvies akių, na ten tokie tefteliai tomato padaže, bankę ikišo  į kišenę. Dar „cielą batoną”, slypintį celofaniniame vakume, na ir kapoju atgal per dykumų prerijas. Prie savo apkaso numečiau visą 5 žmonių turtą, kurį staigiai išsidalinom.
Dabar jau šventas dalykas prasidėjo – valgymas. Dvi mirtis įsivaizduoju, kurios mane pagautų; tai valgant, ir paleidus chemines medžiagas, nes nekenčiu būt drambliuku – nešiot dujokaukę.
Peržvelgiau  po kojomis esančią vietovę, paėjęs kelis metrus  trenkiau šalmą ir amunicijos diržą prie neaukšto krūmelio. Krūmas buvo priedanga, kuris slėpė pornografiją nuo instruktorių, kurie galėjo mane „padaryt” už tvarkos nesilaikymą. Susidėjau kažkokį karališką sostą iš amunicijos ir galiausiai smukau. Šalia gulėjo katiliukas su valgiu mano skrandžiui, bet jis…tebestovejo…Žvelgiau į tolį, į būsimą rytojaus mušio lauką, kuriame stengsis prasiveržti priešas. Jūros bangom alsuojantys viržiai gražiai plaukė nuo vejo. Aš prasisegiau kitelį ir malonus vėjelis užuodė mano kvapą. Jis švelniai šiureno riebaluotus plaukus, glostė tepaluotą veido odą, išsiurbdamas drėgmę džiovino permirkusią  maikutę. Rupūžiokės skruzdelytės analizuodamos gamtą lindo man į kelnes, bet pajudėt nė negalėjau. Kojos, kaip akmuo, sustingo maldaudamos atilsio, aš jaučiau, kaip jos kvėpuoja, kaip sirpsta ir tirpsta, kaip gaudo kaifą ir džiaugias, kaip… Aš nejudėjau, bijojau viską sugriauti, sustabdyti dvelksmą… gal aš buvau rojuj? Judėjo tik mano gilus žvilgsnis, pamažu toldamas į tolį, kol galiausiai išnyko, viskas išnyko ir… aplankė mintis, - gal čia yra laimė? -
Vėliau mes dirbom dar sunkiau, dėjom dar daugiau ryžto iki vidurnakčio, ir po, kol galiausiai su „chaltūra” baigėm darbą.
Nors buvau dar labiau pavargęs, bet laimė neaplankė, aplanke nelaimė, kurios buvo tūkstantis ir viena ir kuri zvimbė ir kando, lindo ir kankino…