Šauksmas

Šaukim, šaukim, kad norim.
Norim kalėdų, norim dovanų, norim kavos brangiausioj kavinėj.
Pamiršom, pamiršom mes, kas mes esam,
Kokie esam, kokie buvom, kokie turim būt.

Šaukim kokie mes gražūs, kad turim naują žvaigždę,
Šaukim, kad turim draugą ir šaukim, kad jo nebeturim.
Šaukim tai, kas mūs net neliečia,
Šaukim viską, kas įdomu jam, o ne mums.

Tai lyg tyliai kažkur parašyta,
Šauk.
Ir mes šaukiam, vieni tyliai,
Kiti iš visos širdies.

Ką šaukiam mes nežinom,
Šaukiam, nes kažkas girdi.
Kažkam tyliai patinka,
Kažkas garsiai nekenčia.

Šauk, nes visi kažką šaukia.
Šauki ir tu, tik savaip,
Taip kaip tau gal patinka,
Bet kartu, kad patiktų ir kitiems.

Visi šaukia ir visi nori girdėt.
Visi girdi ir nieks nenori girdėt.
Visi šaukia ir visi galvoja:
„Aš nešaukiu jam, aš šaukiu tik sau ir savaip“.

Visi mes gimėm šaukti.
Mes gimėm šaukdami
Ir šauksim, savo kvėpavimu, iki galo,
Šauksim.