Odė vasaros kaitrai

Drėksta kūnas nuo vasaros karščio,
Nors naktis jau be galo gili...
Nebespėju aš šonų vis keisti,
O galvoj tik viena man mintis...
Kaip norėčiau tą karštį sukelti,
Toj aistrų ir glamonių saloj...
Kuri randas visai netoliese,
Plačioj lovoj su Tavim, Brangus...
Kai žiūriu į Tave saldžiai miegantį,
Į gražiuosius Tavo petukus...
Tie žandukai rausvi meiliai kviečia vėl,
Prisglaust ir paskęsti ugny...
Prieinu ir iš lėto taip tyliai...
Aš klausaus Tavo dūžių širdies...
Kvapas odos Tavos apsvaigina...
Nejučia Tau jau glostau pečius...
Rankos slysta žemyn Tavo kūnu,
Lūpos siurbias dėlėm pOromis..
Tu taip meiliai riaumoji it liūtas...
Suprantu, kad tirpstu jauduly...
Staiga kūnu jaučiu, kad prabudo
Tas kuokelis manajam delne... 
Apsivijęs mane godžiai kandžioji...
O aš  kuždu: „Tiktai nesustok! “...
Taip nedaug mums abiems vis prireikia,
Kad panirtumėm  meilės aistron...
Žarijas viens kitam tiktai mėtome,
Ant  tų nemigos zonų iš vien...
Ir mūs laužas užgest nepajėgus...
Dega skaisčiai per nakt lyg aušros...
O mes šaukiam kartu šiam pasauliui ...
Kaip mus gera viens kito glėby!...
... <3 ... <3 ... <3 ...