Parklupdyti. Virpulys

Išjungė valytuvus, bet laibi pirštai neskubėjo paleisti svirtelės. Tik įsitikinusi, kad stiklas išliks nepriekaištingai švarus, atitraukė ranką ir sugrąžino ją į reikiamą padėtį ant vairo: tiksliai ties 3 valanda. Atsiduso, apsižvalgė. Automobiliai nejudėjo, sustingę skendėjo nuo šilto asfalto kylančiose baltose garo draiskanose. Liūčiai pasibaigus gatvė atrodė gaivi ir vaiski, bet lengvumo akimirka tęsėsi vos keletą minučių – netrukus viską apraizgė rūko čiuptuvėliai. Gertrūda perbraukė per stiklą, tikrinfama, ar tik nebus jis aprasojęs, tačiau buvo akivaizdu, jog baltuma išsiliejo erdvėje, plytinčioje už automobilio.

Drėgmei sklindant ore, bluko kontūrai, aštrūs kampai suminkštėjo, akis žeižiančios šviesos prigeso ir visa paniro į sąstingį. Tingi gamtos vilionė taip traukė, kad moteris buvo jai beatsiduodanti, tačiau paskutinę akimirką priminė sau, kad ji vis dar neatleistinai vėluoja. Pasimuistė, žvilgterėjo į galinio vaizdo veidrodėlį, norėdama patikrinti, ar nesusigadino makiažo, per baisingą liūtį lėkdama mašinų stovėjimo aikštele – ne, viskas tvarkoje: lengvas, beveik nepastebimas akių apvedimas nebuvo išsiliejęs, rusvi šešėliai, subtiliai paryškinantys natūralų žvilgsnio gilumą, nenusitrynę, saikingai ir kruopščiai blakstienas padengęs tušas – nenubėgęs. Gal tik lūpų dažai, per ilgas dienos valandas kiek nusivalę, sutekėję į smulkiausias raukšleles. Pastebėjusi šį defektą, nedelsdama grybštelėjo ant keleivio sėdynės numestą mažą rankinę ir iš jos išsitraukusi švelniai rausvus dažus, apvedė minkštas, švelnias lūpas, po to jas suglaudė ir vėl pravėrė, išleisdama švelnų „pa“ garsą. Norėjo dar patikrinti, ar neišsitaršę plaukai, tačiau jos dėmesį patraukė kažkoks judesys mašinoje už jos, atspindėtas galinio vaizdo veidrodėlio. Lėtai pakreipė galvą, taip, kad jos veidas užimtų kuo mažiau to ir taip menko atspindžio ir įsisitebeilijo. Labai gali būti, kad keletą sekundžių nė nekvėpavo, bijodama, jog magiškas vaizdinys neišsisklaidytų. Niekaip negalėjo nusukti žvilgsnio, nors ir juto, kad to, ką mato, stebėti neturėtų.

Iš sąstingio ją išplėšė staiga pasikeitęs apšvietimas: užgeso priešais važiuojančio automobilio „stopai“ ir kolona pajudėjo. Lyg apsvaigus ji nukreipė žvilgsnį į priekį: sankaba, pirmas bėgis, keletas metrų, sankaba, stapdis. Srautas vėl sustingo, pasislinkęs apgailėtinai menką atstumą.

Moters blakstienos lėtai leidosi ir vėl vėrėsi, akims žvelgiant į neapibrėžtą tolumą. Lyg lėtai mirksint būtų įmanoma atsikratyti į sąmonę įkritusios scenos, kaip atsikratoma mažo šapelio, erzinančio akį. Negalėjo atsispirti. Privalėjo pažiūrėti, kas dedasi automobilyje už jos. Vos akimis užčiuopusi atspindį veidrodėlyje, apsvaigo nuo didelio oro kiekio, užpildžiusio krūtinę, kai giliai kvėptelėjo pravėrusi kątik padažytas lūpas: jie vis dar bučiavosi. Daili šviesiaplaukė ir jos bendrakeleivis. Nepažįstamoji atrodė visiškai užvaldyta, jos kūnas paklusniai judėjo lyg atkartodamas vyro judesius. Gertrūda nematė jo veido, tik pilkšvai rudus, kiek banguotus išsidraikiusius plaukus, kelių dienų šeriais apaugusią žandikaulio liniją ir nuogus, tvirtus, išsišovusius dilbio raumenis. „Paliesk jos kaklą“ – nejučia pagalvojo, o jis, lyg išgirdęs neišsakytą paliepimą, neatitraukdamas delno, ėmė slinkti nuo peties, per vairuotojos kaklą iki ausies. Nykštys palindo po smakru ir įsakmiai jį kilstelėjo. Bučinys tapo dar aistringesnis, gilesnis, o kai grakšti, bet tvirta, treniruota lyg laukinės katės kūnas, ranka paniro į medaus spalvos plaukus ir juos apsivijusi sugriebė į saują, timptelėjo, priversdama moterį loštelėti ir atidengti kaklą, Gertrūda suprato, kad jai per kūną ritasi drebulio banga, prasmenganti karštam šuliny kažkur pilvo apačioje.

Kažkas pyptelėjo: mašinos judėjo. Gertrūda vis dar šiek tiek apdujusi nukreipė akis į kelią. Stabdis, sankaba, pirmas bėgis, keletas metrų, pagreitėjimas, sankaba, antras bėgis, žvilgsnis į galinio vaizdo veidrodėlį ir staigus nepaaiškinamas liūdesys, apėmęs, pastebėjus, jog meilužių automobilis atsiliko, o atsivėrusį tarpą užėmė baltas „Maxima“ autobusiukas. Net ir nebematydama, Gertrūda jautė, kaip jos kūnu vilnija jaudulys, švelniai dilgčiodamas, sutraukdamas pilvo raumenis ir išplisdamas odos paviršiumi po visą kūną. Lyg tos tvirtos rankos prieš minutę būtų laikiusios jos kaklą, lyg lūpomis vos prieš akimirką būtų jutusi šiurkštų aistringą bučinį.

Nė nepajuto, kaip atvažiavo iki Teatro ir kino fakulteto – vietos, kur turėjo išsukti iš žinomo kelio ir susitelkti į gatvių pavadinimus bei namų numerius.


***

Aukštakulniai garsiai kaukšėjo tuščiu, trinkelėmis grįstu kiemu, o už nespėjusių išsprogdinti pumpurų medžių tyliai tekėjo Neris. Moteris nesidairė ir nesigrožėjo, ji kaip įmanydama skubėjo pasiekti stiklines naujo daugiabučio duris. Prieš surinkdama reikiamą buto numerį, nužvelgė savo atspindį: siauros pilkos kelnės ir tokios pačios spalvos švarkelis, pilka, į akis nekrentanti rankinė, rožinė šilkinė bliuskutė bei atsikartojančių spalvų šalikėlis, prigludęs prie kaklo. Ir idealiai aprangą papildantys itin prabangūs, pilki, gyvatės odos bateliai, kurių ji jokiais būdais nebūtų galėjusi sau leisti, jei ne išpardavimas, kurio laukė ištisus keturis mėnesius, užsukdama kas keletą savaičių ir aplankydama savo išsirintuosius, geidžiamuosius, kaskart su baime žengdama į ištaigingą parduotuvę ir nuogąstaudama, kad tik nebūtų jų kažkas nupirkęs.

Bet kurią kitą dieną nebūtų tiek daug dėmesio skyrusi savo išvaizdai, tačiau šįkart norėjo padaryti tinkamą įspūdį. Kai galų gale surinko reikiamus skaičius ir, nematomai rankai paspaudus mygtuką, durys atsivėrė, ji užtikrintai truktelėjo rankeną. Žengiant į vidų, išgirdo už nugaros keistą dardėjimą ir atsisuko – link jos skubėjo aukštas vyras, mėlynais, išblukusiais džinsais ir batos drobės marškinais. Rankoves jis buvo pasiraitojęs iki alkūnių, todėl niekas nedengė grakščių, lyg laukinėsk katės treniruotas kūnas, rankų, kurių vienoje suspausta plazdėjo plonos šviesios odos striukė, o kitoje, paklusniai dardėjo didžiulis kelioninis lagaminas. Gertrūda pajuto per kūną nusiritančią jaudulio bangą.
– Ačiū, kad palaikėte, – malonus balsas ir dar malonesnis žvilgsnis, nuslystantis kūnu.
– Taip, žinoma, nėra už ką, – sumurmėjo neaiškiai sau po nosimi.

Kadangi mindžikavimas vietoje būtų atrodęs keistai, moteris pasisuko ir kiek galėdama abejingiau patraukė link lifto – visa laimė, kad sekretorė, su kuria derino susitikimo laiką, nurodė aukštą ir jai nereikės blaškytis po svetimą laiptinę, ieškant reikiamų durų.

Kol laukė lifto, stengėsi nežiūrėti į vyrą, bet ir nepasirodyti perdėm abejinga. O varge, apie kokį abejingumą galima kalbėti, kai vos prieš keletą minučių ji apsalusi stebėjo, kaip dabar už nugaros stovintis patrauklus vyras, taip gundančiai, taip aistringai ir taip jaudinančiai bučiuoja moterį? Ar apskritai buvo įmanoma išlikti abejingai, kai negalėjo nustoti svarsčiusi, kaip jautėsi nepažįstamoji ir kaip jaustųsi pati, būdama jos vietoje?

Pagaliau durys prasivėrė ir jie įžengė į mažą, suspaustą, norom nenorom suartinančią erdvę. Kai kabina truktelėjusi pajudėjo, Gertrūdos šnerves užpildė vos juntamas vyriškų kvepalų, odos, nuo lietaus gatvėse likusios drėgmės, nežinia iš kur atsiradęs šviežiai pjauto medžio ir įžūlaus pasitikėjimo savimi kvapas. Ji pakėlė akis: nepažįstamasis atvirai ją nužiūrinėjo ir šypsojosi. Jis nė nepasivargino paspausti reikiamo aukšto mygtuko, todėl moters pasirinkimu abu kilo į paskutinįjį.
– Šiandien tragiškas eismas, – beveik pajuto, kaip jo žodžiai atsimuša į dešiniojo skruosto odą.
– Taip, tikrai.
– Atrodo, kad visi kažko sutrikę, pasimetę, išsiblaškę, pradedant lėktuvais, nespėjančiais pagal grafiką ir baigiant telefonais, – tai sakydamas žvilgterėjo į delne gulintį išmanųjį užgesusiu ekranu ir vėl pažvelgė į moterį. Veide švietė valiūkiška, atvira, paperkanti šypsena.
– Taip, ne kažin kas.
– Jūs teisi, neverta šnekučiuotis su neaiškiais tipais, – ir vėl ta nuginkluojanti šypsena.

Gertrūda mintyse mėgino suregzti kokį šmaikštų atsikirtimą, tačiau nespėjo: liftas sustojo ir nepažįstamasis vėl sušneko pirmas:
– Tik po Jūsų, panele.

Tam ji nebuvo pasirengusi: jis lipa tame pačiame aukšte. Ką reikės daryti, jei ten bus tik dvi durys? Jis neabejotinai supras, pas ką ji atvažiavo, o to labai nenorėjo. Na ir kas, kad tai tebuvo pirmąkart matomas žmogus, Gertrūda geidė padaryti jam gerą įspūdį. Nors, galimas daiktas, šį šansą ji jau prarado, kaip ožka mekendama ir nesugebėdama pasakyti nieko aiškaus, bet vis tiek nenorėjo, kad jis sužinotų, ko ji čia atsibeldė.

Kai įžengė į holą, atsiduso su palengvėjimu – ketverios durys ir didelis veidrodis tiesiai prieš ją. Kaip galėdama tvirčiau prisiartino prie jo ir atvėrė rankinę, ieškodama lūpdažio. Tegu galvoja, kad ji nori atsišviežinti, prieš paskambindama kažkam į duris. Juk tai gana įtikima. Ar ne? Švelniai tapšnodama apatinę lūpą per petį stebėjo nepažįstamąjį: jis ramiai išsitempė savo lagaminą, striukę užsimetė ant peties, ant kurio dar turėjo kuprinę ir neskubėdamas ėmė raustis kišenėse. Visai netikėtai, pasuko galvą link veidrodžio ir jų akys susitiko.

Pagauta... Moters skruostai užsiliepsnojo.

O jis tik šyptelėjo ir nusuko žvilgsnį.