Pokalbiai. Alė.

ALĖ

    - Alio.
    - Labas, teta. Pakalbėkim apie Broniuką.
    - Oi...
    - Judu, mano krikštatėviai, buvot kaip šviesos spindulys. Visada linksmi, žaisdavot su manim kaip vaikai. Atrodė, taip bus visada.
    - Taip, Broniukas tave labai mylėjo, vienintelis nesijuokdavo iš tavo svajonės turėti ūkį, daug šunų ir mėlyną karvę.
    - Buvau maža, nemokėjau apibūdinti spalvos. Akyse stovėjo, dabar pasakyčiau, melsvai pilka karvė. Įsivaizduoji, tokias pamačiau Indijoje!
    - Mat kaip.
    - Keletą kartų girdėjau Broniuką sakant: “Tie driskiai palauks“. Ką turėjo omeny?
    -Matai, jis buvo Panevėžio geležinkelio stoties viršininkas. Pirmą kartą užėjus rusams, iš arti matė lietuvių trėmimus į Sibirą, suimtus, iškankintus žmones, todėl labai nekentė rusų. Kai šie, vydami vokiečius, užėjo antrą kartą, Broniukas visaip jiems trukdė: pastatydavo sąstatus ant šalutinių kelių, neduodavo garvežių, vagonų ar dar kažkaip veikė, ko aš nesupratau.
    - Trukdė šventam karui prieš fašizmą?
    - Nesupratai? Aiškinu tau, kodėl nekentė rusų. Ir vokiečiai, ir rusai, kitaip sakant, tiek fašizmas, tiek komunizmas – abu labu tokiu. Taigi, KGB Broniuką įtarė priklausantį pasipriešinimui, suėmė, ilgai kankino, reikalavo išduoti slaptos organizacijos narius. Po tardymų išvežė į Vorkutą. Toks iškankintas ilgai neišgyveno, po pusmečio mirė.
    - Tavęs netardė?
    - Matai, aš atrodžiau lengvabūdė gražuolė, menko protelio. Kas patikės tokiai rimtus reikalus? Todėl netardė, tik išmetė iš tarnybinio buto. Neturėjau kur dėtis, bijojau, kad ateis ir mano eilė keliauti į Sibirą. Išvažiavau į Kurklius, arčiau sesers, tavo mamos.
    - Žmonės šnekėjo, kad neliūdėjai, linksminaisi.
    - Iš šalies taip atrodė, nes iš nevilties pradėjau gerti. Paskui pagalvojau: negi visą laiką gailėsiu savęs, galiu kam nors padėti. Susidraugavau su stribais. Iš jų sužinodavau, kada bus vežimas, pranešdavau kai kurioms šeimoms.
    - Visiems negalėjai, tuoj būtų tave įtarę.
    - Labiausiai gailėjau šeimų su mažais vaikais.
    -Vaikai  - tavo didžioji meilė. Savų neturėjai, bet rūpinaisi visais giminės vaikais. Ir ne tik giminės. Globojai ligonius. Tu nemokėjai atsakyti prašantiems pagalbos.
    -Dabar man pačiai reikia pagalbos, ypač bendravimo. Dienų dienas viena.
    -Per pataruosius metus pasikeitė žmonių santykiai. Kompiuteriai ir internetas namie, darbe, lėktuve. Dabar jau ir telefone. Visur. Žmonės nemato esančio šalia. Nebemoka kalbėtis. Mažėja ir mažėja poreikis bendrauti.
    -Kuom tai baigsis?
    -Kad žinočiau!
    -Pavargau, noriu pailsėti. Ačiū, kad paskambinai.