Undinės Meilė

Ei, jaunuoli mėlynaki,
Ąžuolo tvirtais pečiais,
Kaip kritai Tu man širdelėn,
Saulei leidžiantis naktin...
Vaikščiojai tada pakrante,
Kai Tave aš pamačiau,
Rankom mojau it plaštakė,
Bet manęs Tu nematei...
Priplaukiau arčiau prie kranto,
Taip nedrąsiai dainavau,
Nejučia širdis suvirpo,
Atsisukus Tau bangon...
Pritarė manajam balsui,
Jūros stygos iš gelmių,
Džiaugės net visas pasaulis,
Kad Tave aš taip myliu...
Taip nutikdavo kasvakar,
Pasirodžius Tau krante,
Prieš tai buvęs retas svečias,
Dabar lieki net nakčia!...
Stebi jūrą saulei riedant,
Skleidi džiugesio bangas,
Tau ramybė glosto sielą,
Vėjas perneša dainas...
Tik, deja, Tu nežinai juk,
Ko taip gera čia yra...
Jog Undinė ilgaplaukė,
Groja Meilės Tau dainas...
Nors šiai Meilei ir nelemta,
Įsikūnyt Žemėj šioj,
Man užtenka Tavo džiaugsmą,
Vis kas vakarą matyt,
Grosiu Tau, tik Tu ateiki,
Jūra man akomponuos,
Jei Tavoji siela džiaugias,
Reiškias Meilę Tu jauti...
... <3 ... <3 ... <3 ...