„Prasmė“

Beprasmės dainos.
Beprasmis gyvenimas.
Beprasmė visata.
Net juodoji skylė, ir ta vargšelė beprasmiška.
Net gaila man jos.
Kaip skauda.
Beprasmiškai skauda.
Absurdas yra visados.
Tad kam mes gyvenam, leiskit paklausti?
Dėl kokio mes tikslo, esame čia? Planetoj šitoj mėlynoj.
Sprogo kažkas. Tik nežinia kur. Bengalijoj gal, o gal Utenoj.
Čekuolio paklauskim, gal tas atsakys. Kaklajuostės jam juk neteko nuryt.
Bet ar būtų prasmė, jam suvalgyt kaklajuostę, jeigu ateitų pasaulio pabaiga?
Erlicko paklauskim. Nee. Juozukas per daug rimtas.
Bet ar yra prasmė klaust? Kodėl mes turim pastoviai kažko klaust?
Juk tai beprasmiška. Sužinosi, gal. Net jei ir tai pavyks,
Vis tiek būsi eilinis Kavarsko pirklys.
Plungės žaltys, Elektrėnų žiburys.
Bet juk net ir būt iš Elektrėnų yra beprasmiška. Koks skirtumas,
gal ir iš Kaltinėnų. Juk prasmės tai nėra.
Viščiukas. Geltonais pūkeliais padaras nusėtas.
Vienintelis padaras žemėje, turintis prasmę.
Nes jis kudakuoja. Ir netgi labai gražiai.
O kudakavimas tai jau yra šis tas, šitoj beprasmėj planetoj, su juodąja skyle priešaky.
Išaušta rytas - ir kudakuoja sau ant viso sodžiaus, kaimo bernelius ir mergeles sunkiam darbui žadina.
Tėvo storą pilvą iš lovos šiaudiniu čiužiniu verčia pakilt.
Motinos raukšlėtą kaktą eilinį kart sunerimt.
Ir nuo to prasideda gyvenimas.