Nostalgija

Ir vėl einu gražiausiom miesto gatvėm,
Ištikimiausias draugas, Vilniau, man esi,
Tu niekada manęs išdavęs nepaliksi,
O aš – paliksiu – kai užges ugnis manoj širdy.

Paliksiu neišdavus ir - be skausmo,
Lengvai pakilsiu virš tavęs baltu debesėliu,
Gėrėsiuos tavo grožiu aš iš paukščio skrydžio
Ir saugosiu tave nuo vėjų ir gaisrų.

Nuskrisiu ten, kur žmogumi nuvykti negalėjau,
Turėsiu laisvės aš daugiau - taip trūksta jos dabar,
Nes žemiškais darbais nebūsiu pažabota
Ir įsipareigojus neaiškiais tikslais.

Einu ir su tavim aš mintimis kalbuosi,
Juk mintimis kalbėsiuos ir tada,
Kai debesiu baltu aš virš tavęs kybosiu
Ir retkarčiais palysiu ašara graudžia.